Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Ragaiselis (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
S {{tvarkyti}}
Eilutė 2:
'''Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija''' – [[1949]] m. [[vasario 16]] d. [[Minaičiai|Minaičių]] kaime ([[Radviliškio rajonas|Radviliškio raj.]])[[Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis|Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio]] (LLKS) baigtas sudaryti ir pasirašytas Lietuvos valstybės teisės aktas. Šiuo dokumentu buvo užtikrintas Lietuvos valstybės tęstinumas ir paskelbta lietuvių tautos valia atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę. Kartu su kitais tuomet parengtais dokumentais, buvo sudarytas teisinis ir politinis Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindas, įteisintas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo organizacija, o Taryba – kaip vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. [[Deklaracija]] apeliuojama į [[Visuotinė žmogaus teisių deklaracija|Žmogaus teisių deklaraciją]], [[1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija|1922 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją]] bei kreipiamasi į visą demokratinį pasaulį pagalbos.
 
{{tvarkyti}}
<br />
=='''Deklaracijos atsiradimo prielaidos'''==
 
=='''Deklaracijos atsiradimo prielaidos'''==
1940 m. birželio 15 d. po ultimatyvaus reikalavimo, Lietuva pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį. Prasidėjo intensyvi sovietizacija. Buvo uždrausta opozicija, jos spauda, organizacijos, apriboti bet kokie ryšiai su užsieniu. Suorganizuoti prievartiniai rinkimai į Liaudies seimą ir suklastoti jų rezultatai. Imtasi turto nacionalizacijos ir gyventojų deportacijos. Šiuos procesus 1941 m. birželio 22 d. sustabdė karo veiksmų pradžia tarp SSRS ir Vokietijos. Prasidėjo naujas okupacinis laikotarpis. Nacionalizuotas turtas gyventojams nebuvo grąžintas. Dalis jų priversti kariauti vokiečių pusėje arba išvežti darbams į Vokietiją. Žydų tautybės piliečiai suvaryti į getus ir palaipsniui naikinami juos sušaudant arba išsiunčiant į koncentracijos stovyklas. 1944 m. liepos–spalio mėn. SSRS vėl užėmė Lietuvą. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Vėl atnaujinti masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą, vykdomi iki Stalino mirties 1953 m. Įsitvirtino komunistų diktatūra. Iš Maskvos į Lietuvą buvo siunčiami režimui lojalūs valdininkai<ref>Lietuvos TSR istorija, t. 4, Vilnius, 1947.</ref>. Iš gyventojų vėl buvo atimamas visas jų turtas paliekant tik pačius būtiniausius daiktus<ref>Lietuvos kovų ir kančių istorija. Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941; 1944–1953 m. Sovietinės okupacija valdžios dokumentuose, red. A. Tyla, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1995.</ref>. Intensyvinant sovietizaciją, 1947 m. imtasi gyventojų prievartinio varymo į kolūkius<ref>Navickas K., Socialistinės visuomenės susiformavimas ir raida Tarybų Lietuvoje, 1940-1980, Vilnius, 1990.</ref>. Pastarieji buvo kuriami turtingų ūkininkų valdose. Patys ūkininkai buvo ištremiami, o jų turėti ūkiniai pastatai virsdavo kolūkių fermomis. Į jas buvo suvedami aplinkinių valstiečių gyvuliai. Kadangi kolūkiai turėjo sumokėti dideles ūkio produktų normas valstybei – kolūkiečiai skurdo. Jiems nebuvo leidžiama išsikelti į miestus, mat neturėjo asmens dokumentų. Atlyginimas už darbą jiems dažniausiai mokėtas ne produktais, o pinigais.
 
=='''Rezistencinis judėjimas'''==
Antroji sovietinė okupacija buvo paženklinta ginkluota Lietuvos gyventojų rezistencija. Ji vyko 1944–1953 m. Dešimt metų vykęs ginkluotas pasipriešinimas, dar vadinamas partizaniniu karu, yra išskirtinis Lietuvos istorijoje pagal įvairius aspektus: trukmę (beveik 10 metų), visuotinumą (per visą laikotarpį aktyvių ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų) ir lietuvių partizanams nepalankų jėgų santykį. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų. Rezistencijos dalyviai siekė atkurti demokratinę, nepriklausomą Lietuvos valstybę. Taip pat buvo norima sunaikinti šalyje įsitvirtinantį komunizmą. Stengtasi grąžinti tautines vertybes ir varžomą religinę laisvę. Partizanais tapdavo įvairių amžiaus grupių ir išsilavinimo bei socialinio sluoksnio asmenys. Į miškus išeiti ir priešintis ginklu šiuos asmenis privertė okupacinės sovietų valdžios vykdoma politika. Pirmieji partizanų būriai pradėjo kurtis 1944 m. vasaros pabaigoje, o vėliau būrėsi į didesnius organizacinius vienetus: formavosi rinktinės, apygardos, sritys. Buvo siekiama suvienyti okupuotoje Lietuvoje veikusias karines teritorines partizanų struktūras, įsteigti organizaciją, kuri politinėmis ir karinėmis priemonėmis kovotų už šalies išlaisvinimą, bei sudaryti bendrą politinę ir karinę ginkluotojo pasipriešinimo vadovybę<ref>http://www.partizanai.org/failai/pdf/partizanu-kovos.pdf</ref>. Ginkluota rezistencija skirstoma į tris etapus. Pirmasis prasidėjo 1944 m. vasarą ir truko iki 1946 m. vasaros. Jo metu kūrėsi dideli būriai, tačiau nebuvo vieningos organizacijos. Vyko dažni kariniai susirėmimai su Raudonąja armija. Antras etapas apėmė 1946  m. vasarą – 1948 m. pabaigą. Tuo metu susiformavo partizanų organizacinė struktūra, būriai susmulkėjo iki 5-15 asmenų, gyvenančių bunkeriuose. Naudota pogrindinė kovos taktika, organizuoti netikėti išpuoliai. Trečiais etapas 1949 m. – 1953 m. pabaiga. Jo metu buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis, vadovaujamas Jono Žemaičio – Vytauto. Būriai sumažėjo iki 3-5 asmenų, retai vyko atviri susirėmimai, dažniausiai naudotas sabotažas ir teroras<ref>Bernardas Gailius, Partizanai tada ir šiandien, Vilnius, 2006.</ref>. [[Vaizdas:Lithuanian Partisans Declaration of February 16, 1949 (original).jpg|left|180px|thumb|Deklaracijos originalas]]
 
== '''Susitikimas Minaičiuose''' ==
1949 m. vasario mėn. Minaičių bunkeryje tarp Baisogalos ir Radviliškio, įvyko išskirtinis įvykis – partizanų vadų suvažiavimas. Jame buvo atstovaujami visi partizanų struktūriniai vienetai. Oficialiai posėdžiuose dalyvavo 8 asmenys: [[Jonas Žemaitis-Vytautas|Jonas Žemaitis - Vytautas]], [[Juozas Šibaila|Juozas Šibaila - Merainis]], [[Petras Bartkus]] - Žadgaila, [[Adolfas Ramanauskas-Vanagas|Adolfas Ramanauskas - Vanagas]], [[Aleksandras Grybinas]] - Faustas, [[Vytautas Gužas]] - Kardas, [[Leonardas Grigonis]] - Užpalis ir [[Bronislovas Liesis|Bronius Liesys]] - Naktis<ref>Nijolė Gaškaitė Pasipriešinimo istorija 1944–1953 m., Vilnius: Aidai, 1989.</ref>. Pirmojo posėdžio metu patvirtintas organizacijos pavadinimas: „Lietuvos laisvės kovos sąjūdis“ ir suformuota visuotinai patvirtinta vadovybė – LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas (jam suteiktas partizanų generolo laipsnis); LLKS visuomeninės dalies viršininkas – J. Šibaila-Merainis; LLKS visuomeninės dalies skyriaus viršininkas – B. Liesys-Naktis. Nors pusę metų vyko paruošiamasis darbas, konsultacijos, suvažiavimas truko ilgai – 20 dienų. Iš viso suvažiavime svarstyti 23 klausimai, o nutarimai išlikę posėdžių protokoluose. Jie reglamentavo sąjūdžio, vadovybės struktūrą, veiklos taktiką, santykius organizacijos viduje ir su gyventojais. Nuspręsta leisti pogrindžio spaudą „Prie rymančio Rūpintojėlio“. Politinę programą pristatė jos autorius J. Šibaila-Merainis. Ją sudarė 12 punktų. Programoje buvo akcentuojama, kad galutinis kovos tikslas – Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimas 1920–1926 m. pavyzdžiu.
 
Eilutė 15:
 
Tai buvo vienintelis visuotinis vadų susirinkimas. Sudėtingėjant padėčiai krašte, mažėjo rėmėjų skaičių. Vis sunkiau buvo susisiekti ne tik sričių štabams, bet ir greta veikiantiems būriams. Vis daugiau partizanų žūdavo ar būdavo suimami[[Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija#%20ftn3|[3]]]. Nepriklausomos Lietuvos nesulaukė nė vienas partizanas, pasirašęs Deklaraciją. Trys šio akto signatarai žuvo tais pačias 1949 metais, dar trys – po metų – dvejų, o du buvo sušaudyti dar vėliau.
<br />
 
== '''Kelionė į Minaičių suvažiavimą''' ==
Į partizanų suvažiavimo vietą vadai keliavo ilgai. Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas–Vanagas į suvažiavimą vyko beveik tris mėnesius: nuo lapkričio 15 d. iki vasario 4. Keliauti dažniausiai tekdavo naktį, nuo vieno būrio prie kito. Kelionę labai apsunkino nepalankiausias žygiui žiemos metas. Buvo labai daug sniego, todėl stengtasi eiti vienam paskui kitą, kad sudarytų vieno žmogaus įspūdį. Žiema turėjo savų pliusų, mat okupacinė valdžia neįtarė, jog tokio lygio vadų suvažiavimas gali įvykti žiemą. Kelionę ir susitikimus sunkino tai, kad asmenys vieni kitų nepažinojo, todėl kiekvieną kartą su kažkuo susitikus tekdavo ilgai įrodinėti, jog asmuo nėra gerai parengtas sovietinės valdžios agentas. [[Vaizdas:Atminimo lenta, Minaičiai.JPG|miniatiūra|180px|left|Atminimo lenta Minaičiuose]]
 
== '''Deklaracijos signatarai''' ==
Iš aštuonių 1949 m. vasario 16-osios akto signatarų net pusė – keturi – buvo mokytojai, du studentai, vienas karininkas ir vienas buhalteris.
 
eilutė 39 ⟶ 38:
Petras Bartkus–Žadgaila, LLKS Prezidiumo sekretorius, studentas, būsimas sklandytojas, 24-erių žuvo Užpelkių miške, Radviliškio rajone.
 
== '''Deklaracijos reikšmė''' ==
Minaičiuose pasirašyta deklaracija yra pripažįstama Lietuvos valstybės teisės aktu Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. sausio 12 d. priėmė nutarimą, jog Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis jungė karines formuotes bei visuomenines grupes, buvo vadovaujamas vieningos vadovybės ir politinėmis bei karinėmis priemonėmis vykdė pasipriešinimą ir kovojo už Lietuvos išlaisvinimą. Buvo pripažinta, kad 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją paskelbusi LLKS Taryba vykdė aukščiausios politinės ir karinės struktūros funkcijas ir buvo vienintelė teisėta valdžia okupuotos šalies teritorijoje.
 
Remiantis 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, kad būtent nuo 1949 m. vasario 16 d. iki savo mirties 1953 m. gegužės 30 d. Jonas Žemaitis – Vytautas buvo „kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Respublikos Prezidento pareigas“<ref>http://genocid.lt/muziejus/lt/777/a/</ref>. 2018 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos seimas priėmė nutarimą, jog po Jono Žemaičio–Vytauto mirties, kovojančios Lietuvos Prezidentu tapo Adolfas Ramanauskas – Vanagas<ref>http://www.istorineprezidentura.lt/prezidentai/adolfas-ramanauskas-vanagas.html</ref>.
 
== '''Įamžinimas''' ==
2010 m. visiems Deklaraciją pasirašiusiems asmenims po mirties buvo suteiktas signatarų statusas<ref>http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=71713</ref>.