Kai kurios muzikos atlikimo, [[kompozicija|kompozicijos]] ir [[muzikos teorija|teorijos]] tradicijos turi konkrečias harmonijos taisykles. Tos taisyklės dažnai paremtos natūraliomis ypatybėmis, kaip [[Pitagoriškoji intonacija|Pitagoriškosios intonacijos]] [[sveikieji skaičiai|sveikųjų skaičių]] santykiai (harmoningumas būdingas [[proporcijos|proporcijoms]] – arba numanomas, arba yra pačiose proporcijose) arba [[harmonika|harmonikos]] ir [[rezonansas]] (harmoningumas būdingas garso kokybei) su leistinu aukščiu ir harmonija, įnešančiais [[grožis|grožį]] ir paprastumą šioms ypatybėms. Kitos tradicijos, pvz., [[:en:Parallel_fifths|lygiagrečios kvintos ]]({{en|parallel fifths}}), tiesiog buvo skonio reikalas.
Nors harmonija išgaunama, kai dvi ar daugiau [[nata|natų]] skamba tuo pat metu, įmanoma sukurti harmoniją ir iš vienos melodinės linijos. Daug kūrinių yra likę iš [[Barokas|Baroko]] laikų [[styginiai instrumentai|styginių instrumentų]] solo partijoms, pvz., ten, kur [[akordai]] reti, bet ne ką prasčiau atskleidžia harmonijos pajautimą.
Daugelyje kūrinių Europos klasikinės muzikos periode buvo tiesiog madinga disonuoti harmoniją, o akordų komponavimas, kurį laikė ekscentrišku viename periode, kitame gali tapti įprastas.
