Velnias: Skirtumas tarp puslapio versijų

Dydis nepakito ,  prieš 2 metus
S
Atmestas 78.63.194.149 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Homobot keitimas)
(Velinas į Velnias)
S (Atmestas 78.63.194.149 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Homobot keitimas))
Žyma: Atmesti
Lyginamoji indoeuropiečių [[mitologija]] rodo Velą (Veliną) buvus analogišką senovės indų dievybei [[Varūna]]i, persų Ahūra Mazdai, skandinavų Odinui, airių Cū Chulain’ui. Dievas Velinas irgi kūrėjas, kosminės tvarkos saugotojas ir sutarčių sudarytojas, nakties, vandenų ir akmenų valdovas, susijęs su vaisingumu, galvijais ir turtu, su naktimi bei juoda spalva. Jis yra juodų gyvulių kūrėjas. Velinas karingas, kerštingas ir piktas, baudžia mirtimi, ypač korimu, ir yra svarbiausias Perkūno priešas.
 
VelniasVelinas mitologijoje – vienaakis magas, visa regintis ir numatantis, galintis keisti savo pavidalą, dažniausiai pasiverčiantis gyvūliais, ypač vilkais ir piktais šunimis. Šie pagrindiniai bruožai yra užfiksuoti lietuvių ir latvių tautosakoje, o toponimai (Velnio bala, Velnio akis, Velnio tiltas ir kt.) rodo, kad Velo (Velino) vardas susijęs su pelkėmis, balomis, akmeningomis vietomis, užtvankomis, tiltais. Pelkių, balų, raistų pavadinimai su šaknimi vel- liudija Velino gyvenamąją vietą buvus pelkėse, raistuose, balose. Lietuvių kalbos ir literatūros institute užregistruota apie 400 vietovardžių su šaknimi vel-. Iš jų apie 40 % sudaro pelkių ir raistų pavadinimai. Antrą vietą užima ganyklų ir pievų pavadinimai. Velnio tiltai ir rėvos siejasi su Velino stiprumu. Legendose ir sakmėse jis – milžiniškų akmenų nešiotojas, rėvų ir tiltų statytojas, gali būti toks sunkus, jog, atsistojęs ant akmens, įspaudžia pėdą.
 
Prūsų Patolas buvo lietuvių ir latvių Velo (Velino) paralelė, S. Grunau teigimu, „aukščiausias prūsų dievas“. Patolo vardas XVI a. kronikose minimas arba kartu, arba pakeičiamas Pocollum Pecols, Piculus, Pykullis vardais, atitinkančiais lietuvių Pikulas, Pikis, Piktis. „Velnias yra Piktis“,- aiškinama K. Sirvydo XVII a. žodyne. Tai rodo šį dievą buvus piktą, baudžiantį. XVIII ir XIX a. žodynuose Velnias verčiamas „Zorngott“, „Hölengott“. Apie 100 Lietuvos vietovardžių yra su šaknimi pikt-. Piktumo bruožas jungia jį su germanų Wodan: gotų k. wo Fs „piktas“ sen. anglų k. wod „įsiutęs, piktas, baisus“.