Thomas Hobbes: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 62:
* pavaldiniai negali teisėtai smerkti suvereno veiksmų;
* kad ir ką bebūtų padaręs suverenas, jis negali būti nubaustas pavaldinio;
* suverenas – tai teisėjas, sprendžiantis, kas būtina jo pavaldinių saugumui ir taikai, be to jis taip pat sprendžia, ko mokyti pavaldinius.<ref>Hobbes, T. Leviatanas. Vilnius: Pradai, 1999, p. 184-195.</ref><references />Leviatane, Hobsas išdėsto savo valstybių įkūrimo ir legalių vyriausybių doktriną, pagrįsta sutartimi tarp valdžios ir piliečių, kur abi pusės nurodo savo teises ir pareigas. Leviatanas buvo parašytas Anglijos pilietinio karo metu, tai savotiškai paaiškina, kodėl didelėje knygos dalyje demonstruojama stiprios centrinės valdžios institucijos būtinybė, kuri padėtų išvengti nesutarimų ir pilietinio karo. Paaiškinęs žmonių būtį ir jų aistras, Hobsas bando įsivaizduoti, koks gyvenimas būtų be politinės valdžios. Tai jis vadina natūralia gamtos būsena, kurioje esantis žmogus jaustų, kad šiame pasaulyje jis turi teisę daryti viską. Hobso nuomone, tai privestų iki „visų karo prieš visus“ ir gyvenimo, kuris yra „vienišas, vargingas, baisus, brutalus ir trumpas“. Norint išvengti šitos karo būsenos, žmonės siekia sudaryti sutartį tarp valdžios ir piliečių bei sukurti teisinę visuomenę. Pagal Hobsą, visuomenė yra žemiau suverenios valdžios esantys gyventojai, kurie minėtajai institucijai gali paaukoti savo natūralias teises, vardan saugumo. Valdžios institucijos piktnaudžiavimas savo galiomis yra suvokiamas kaip taikos kaina, bet jeigu piktnaudžiavimas yra rimtas, negalima atmesti ir sukilimo tikimybės. Ypač atmetama galių paskirstymo doktrina, suvereni valdžia privalo kontroliuoti karinę, teisinę ir kitas galias. Leviatanas taip pat yra gan gerai žinomas dėl savo radikalaus požiūrio kitų religijų atžvilgiu, kas dažnai buvo Hobso bandymas interpretuoti bibliją iš materiališkosios pusės. Jis neigė dalykus, kurių negalima pačiupinėti, todėl rašė, kad dangus ir pragaras yra vietos pačioje žemėje. Taip pat Hobsas manė, kad bažnyčios teiginiai yra atsilikę ir nesuspėjantys su laiku. Daug žmonių bandė remtis šiuo požiūriu į religiją, tokie kaip Richard Tuck ir J. G.A. Pocock, bet tai nepakeitė neigiamos nuomonės apie Leviatano dalis, kuriuose aptariama religija.
== Du įkvėpimai ==
Eilutė 70:
Hobso susižavi fiziniais mokslais ir geometrija. Jis nesigilina į ekspermentinio mokslo metodą, bet susidomi dedukciniu, kuris atskleidžia pagrindinį daikto veikimo principą iš pradinių apibrėžimų. Todėl jis pritarė mechaniniam mokslo ir žinių požiūriui, nes šis buvo labai aiškus. Teisinga būtų pasakyti, kad šis apriorinis pranešimas apie mokslą nėra itin naudingas. Tai greičiau panašu į šiuolaikinės minties apie mokslą aklavietę, pagrįstą stebėjimu, teorijos kūrimu ir bandymu. Vis dėlto, tai Hobso metodas, kuriuo jis apibrėžė savo idėjas apie žmogiškąją prigimtį ir politiką.
== Citatos ==
| |||