Jonas Semaška: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 31:
== Biografija ==
[[1930]] m. baigė [[Kauno karo mokykla|Kauno karo mokyklą]]. Tarnavo [[Tarpukario Lietuvos kariuomenė|Lietuvos kariuomenėje]]. [[1937]] m. tapo [[kapitonas|kapitonu]]. [[1940]] m. sovietams okupavus Lietuvą ir pradėjus likviduoti Lietuvos kariuomenę buvo [[29-asis teritorinis šaulių korpusas|29-ojo teritorinio šaulių korpuso]] 179-osios šaulių divizijos 234 pulko kuopos vadas. Nuo [[1941]] m. gegužės, vengdamas suėmimo, slapstėsi.
1943 metų rudenį jo vadovaujamas 7-asis Lietuvos savisaugos batalionas, kovojęs prie Stalingrado, su feldmaršalo Pauliaus grupuote pateko į apsuptį. Bataliono vadas su savo kariais narsiai kovėsi pirmosiose fronto linijose, bet buvo aišku, jog feldmaršalo Pauliaus armija pasmerkta žūti ir iš apsupties neišsiverš. Nepaprastai narsus J.Semaška su savo kariais nutarė atlikti nepakartojamą žygdarbį, vėliau tapusį legenda. Gavęs feldmaršalo Pauliaus štabo viršininko generolo leitenanto Šmidto sutikimą kapitonas J.Semaška su savo kariais įveikė tris apsupimo linijas ir vieninteliai išsiveržė iš „Stalingrado katilo“. Po kurio laiko susitiko su „Stepių perkūno“ – feldmaršalo Manšteino daliniais. Apsuptyje liko viena geriausių Vokietijos armijų, ir tai lėmė karo baigtį. Buvo paskelbtas trijų dienų gedulas. Už šį žygdarbį bataliono vadui kapitonui J.Semaškai buvo suteiktas majoro laipsnis, įteiktas aukštas apdovanojimas. 23-ims bataliono kariams – Karo nuopelnų kryžiai su kardais.
Batalionas iš Rytų fronto buvo atšauktas poilsiui ir dislokuotas Alytuje, o J.Semaška buvo išsiųstas į 13-ąjį Lietuvos savisaugos batalioną. J.Semaškos vadovaujamas batalionas vėl atsidūrė karo sūkuryje Rytų fronto šiaurės sektoriuje. Ir vėl teko veržtis iš Demjansko katilo apsupties prie Pskovo. Mjr. J.Semaška buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Geležiniu kryžiumi.
1944 metų rugsėjo-spalio mėnesiais majoras J.Semaška su batalionu pateko į paskutinę Kuržemės apsuptį. Iš pradžių batalionas buvo dislokuotas tarp Liepojos ir Paveluosto, saugojo jūros pakrantes nuo galimo desanto išsilaipinimo.
1944 metų gruodį buvo nusiųstas į pirmąsias fronto pozicijas į pietus nuo Liepojos. Iki 1945 m. gegužės 8 d., Vokietijos kapituliacijos, 13-asis Lietuvos savisaugos batalionas beveik penkis mėnesius be pamainos ir poilsio (nes jau nebuvo kam pakeisti praretėjusių kovotojų gretų) kovojo pirmosiose fronto linijose prie apsuptos Kuržemės. Mjr. J.Semaška buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Geležiniu kryžiumi.
Po kapituliacijos mjr. J.Semaška nepasidavė nelaisvėn, bet su adjutantu kapitonu S.Januškevičiumi ir dviem ryšininkais naktį iš gegužės 8-osios į 9-ąją pasitraukė iš dislokacijos vietos ir naktimis miškais pasiekė Plungės miškus. Jis tapo Lietuvos laisvės armijos nariu ir buvo paskirtas „Šatrijos“ rinktinės vadu (slapyvardis Liepa).
1945 metų rugsėjį „Žemaičių legiono“ narių susirinkime buvo išrinktas legiono vadu. Jam vadovavo iki 1946 metų balandžio. Legiono veiklos ribos apėmė Telšių, Tauragės, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių, Mažeikių ir Raseinių apskritis. Majoras J.Semaška sujungė Žemaitijoje veikusias grupes ir pavienius pasipriešinimo dalyvius į stiprią, gerai organizuotą rezistencijos kariuomenę – „Žemaičių legioną“.
1946 metų kovą Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės kvietimu mjr. J.Semaška nuvyko į Vilnių pas Generolą Vėtrą – Lietuvos kariuomenės kapitoną Joną Noreiką (jis vėliau buvo suimtas ir nužudytas).
Trumpas tarnybos aprašymas 1941 m. rugpjūčio tarnavo lietuvių savisaugos dalinio 4-ajame batalione. Nuo 1942 m. [[spalio 25]] d. 7-ojo bataliono vadas. [[Vermachtas|Vermachto]] armijų grupės "B" (Heeresgruppe B) sudėtyje [[1943]] m. sausio 13–27 d. dalyvavo [[Ostrogožskas|Ostrogožsko]] miesto gynybiniame mūšyje. 7-ajam batalionui su negausiais vengrų bei vokiečių dalinių, gynusių miestą, likučiais, pavyko prasiveržti per tris apsupties žiedus [[Aleksejevka (Belgorodo sritis)|Aleksejevkos]] rajone. Nuo [[1943]] m. kovojo Rytų fronte. Buvo 13-ojo bataliono vadas, buvo du kartus sužeistas. [[1944]] m. paskirtas [[majoras|majoru]]. 1945 m. pavasarį kovėsi vadinamajame [[Kuršo katilas|Kuršo katile]]. [[Trečiasis Reichas|Vokietijai]] kapituliavus, grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie [[Žemaitija|Žemaitijos]] [[Lietuvos partizanai|partizanų]]. Nuo 1945 m. rugpjūčio vadovavo Šatrijos rinktinei, o nuo spalio – [[Žemaičių apygarda]]i. 1946 m. kovą iš [[Jonas Noreika|Generolo Vėtros]] priėmė pasiūlymą vadovauti būsimai Lietuvos ginkluotųjų pajėgų Šiaulių apygardai. 1946 m. balandį [[Telšiai|Telšiuose]] buvo suimtas, o spalio 13 d. Vilniaus įgulos karo tribunolo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas. 1997 m. J. Semaškos palaikai identifikuoti [[Tuskulėnų dvaras|Tuskulėnų dvare]]. [[2001]] m. perlaidoti [[Kaunas|Kauno]] [[Petrašiūnų kapinės]]e.
== Įvertinimas ==
| |||