Kliuni reformos: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 8:
[[Kliuni|Kliuni Benediktinų ordino vienuolyną]] [[Burgundija|Burgundijoje]] [[910]] m. įkūrė [[Vilhelmas iš Akvitanijos]], kaip jis pats sakė, „Dievo malone – grafas ir hercogas“. Vilhelmas nesistengė pats valdyti vienuolyno. Kliuni nepriklausė nuo pasauliečių ir net nuo vietos vyskupo. Jis buvo pavaldus tik popiežiui. Svarbiausias Kliuni vienuolyno tikslas buvo Bažnyčios laisvė. Jis siekė panaikinti dvasininkų pavaldumą – priklausomybę nuo pasauliečių. Abatą rinko vienuolyno bendrija. Abatais tapdavo neeilinės asmenybės, pamaldūs ir protingi vyrai, kurie dažniausiai ilgai valdydavo. Popiežiaus leidimu kliuniečiai steigė naujus vienuolynus. Tokių vienuolynų po dviejų šimtų metų buvo daugiau kaip tūkstantis.
Kliuni vienuolyno vienuoliai gyveno pagal griežtas taisykles. Jie daug meldėsi, dirbo. Jie siekė, kad visų vienuolynų gyvenimas būtų grindžiamas griežta tvarka, pamaldumu ir mokymusi. 1063 m. juos aplankęs dvasininkas rašė: „studijų, darbo ar švento skaitymo metu be reikalo niekas nevaikšto ir nekalba. Tarnavimas Dievui taip užpildo jų dieną, kad be būtiniausių darbų vargu ar lieka laiko bendrauti ir kalbėtis“ {{faktas}}. Vienas iš kliuniečių, vienuolis Hildebrantas, buvo svarbiausias popiežių patarėjas. [[1073]] m. pats Hildebrantas tapo popiežium [[Grigalius VII|Grigaliumi VII]]. Tai buvo griežtas, protingas, reiklus sau ir kitiems žmogus. Jis visuomet teigė, kad Bažnyčia ir popiežius yra aukščiau už pasaulietinę valdžią ir imperatorių. Naujasis popiežius greitai ėmėsi reformų. Buvo nustatyta, kad popiežių rinks kardinolai, susirinkę į [[konklava|konklavą]]. Jis uždraudė [[simonija|simoniją]] – bažnytinių pareigų pirkimą, pasaulietinę investitūrą – įgaliojimų suteikimą. Tai reiškia, kad vyskupui ar abatui įgaliojimus galėjo suteikti ne pasauliečiai, kaip anksčiau, bet popiežius. Naujasis popiežius griežtai reikalavo laikytis [[celibatas|celibato]], t. y. draudė kunigams vesti. Vedę ir nusipirkę pareigas dvasininkai buvo šalinami. Grigalių VII rėmė kunigai ir vienuoliai, susiję su Kliuni vienuolynu. Tokia popiežiaus valdžia nepatiko kunigaikščiams, siekusiems išlaikyti savo valdžios viršenybę. Vis tik popiežius šiuos pakeitimus galėjo įgyvendinti, nes Vokietijos imperatorius [[Imperatorius Henrikas IV|Henrikas IV]], kurio interesai buvo labiausiai pažeisti, buvo dar vaikas, o imperijoje nebuvo stiprios valdžios. Henrikui IV užaugus ir sustiprinus savo valdžią, tarp jo ir popiežiaus didėjo nesutarimai.
== Ėjimas į Kanosą ==
| |||