Šiaurės Vokietijos sąjunga: Skirtumas tarp puslapio versijų

Šiaurės Vokietijos sąjungos santvarka didžiąja dalimi sutapo su 1871 m. sukurtos Vokietijos imperijos santvarka: šalia tautos renkamo Reichstago buvo valstybes nares atstovaujantis Bundesratas. Įstatymų leidimui reikėjo abiejų institucijų pritarimo. Sąjungos vadovu buvo Budesrato "prezidentas", kuriuo buvo Prūsijos karalius. Vykdomąja valdžia buvo federalinis kancleris. Pirmuoju ir vieninteliu Šiaurės Vokietijos sąjungos kancleriu buvo Prūsijos ministras pirmininkas [[Otto von Bismarck]].

 

Viltys, kad greitai į sąjungą bus galima priimti pietų Vokietijos valstybes [[Badeno didžioji kunigaikštystė|Badeną]], [[Bavarijos karalystė|Bavariją]], [[Viurtembergo karalystė|Viurtembergą]] ir [[Heseno didžioji kunigaikštystė|Heseną-Darmštatą]], nepasiteisino. Visose šiose šalyse buvo didelis pasipriešinimas protestantiškajai Prūsijai bei jos vadovaujamai sąjungai su savo liberalia ūkio ir socialine politika. Tai pasireiškė vykstant rinkimams į muitų sąjungos parlamentą 1868 m., nors šiaurės ir pietų Vokietijos atstovų bendras darbas Muitų sąjungoje prisidėjo prie ekonominės Vokietijos vienybės stiprinimo.

Po [[Austrijos-Prūsijos_karas|1866 m. Austrijos-Prūsijos karo]] Prūsijos karalystė aneksavo visas savo priešininkų valdas šiauriau [[Mainas|Maino upės]], išskyrus [[Saksonijos karalystė|Saksoniją]], Heseną-Darmštatą, [[Saksonijos-Meiningeno hercogystė|Saksoniją-Meiningeną]] ir senesniosios linijos Roisą. Taip pat nepaliestos išliko ir Bavarijai priklausiusios teritorijos šiauriau Maino. Prūsijos ministras - prezidentas [[Otto von Bismarck]]as eliminavo nuo [[Vokietijos suvienijimas|vienijimo proceso]] svarbiausią konkurentę ir pasiekė, kad Austrijos dominuojama Vokietijos Sąjunga būtų paleista. Vietoj jos [[1867]] m. [[balandžio 17]] d. buvo įsteigta (nuo [[1867]] m. [[liepos 1]] d., kai įsigaliojo konstitucija) nauja Šiaurės Vokietijos sąjunga. Ją sudarė 22 vokiečių valstybės, sąjunga apėmė 415 150 km² teritoriją, kurioje gyveno beveik 30 milijonų gyventojų.

 

 

Po sėkmingo karo su Austrija Bismarckas privalėjo skaitytis su Prancūzų imperatoriaus [[Napoleonas III|Napoleono III]] pareiškimu, kad jis nenorįs matyti Prūsijos įtakos piečiau Maino upės, todėl sąjunga buvo įkurta tik į šiaurę nuo šios upės. Bismarckas planavo, kad sąjunga plėsis, įjungdama ir keturias pietines valstybes: [[Bavarija|Bavariją]], [[Viurtembergas|Viurtembergą]], [[Badenas|Badeną]] ir [[Hesenas-Darmštatas|Heseną-Darmštatą]]. Jau [[1867]] m. su kiekviena iš šių valstybių buvo sudarytos gynybinės sąjungos, tad dabar jas siejo su Šiaure ne tik ekonominiai ryšiai per Muitų sąjungą, bet ir kariniai. Tačiau pietinių valstybių Bismarckas neketino prijungti jėga, jos prisijungė tik 1871 m., po Prūsijai sėkmingo [[Prancūzijos-Prūsijos karas|Prancūzijos-Prūsijos karo]].