|
| parašas =
| vikiteka=Category:Julian Tuwim}}
'''Julianas Tuvimas''' ({{pl|Julian Tuwim}}, [[1894]] m. [[rugsėjo 13]] d., [[Lodzė|Lodzėje]] – [[1953]] m. [[gruodžio 27]] d., [[Zakopanė|Zakopanėje]]) – žydų kilmės lenkų poetas, rašytojas, operečių libreto ir dainų tekstų autorius. Rusų, prancūzų, vokiečių ir lotynų poezijos vertėjas. Vienas populiariausių [[Tarpukaris|tarpukario]] poetų dėl savo indėlio į vaikų literatūrą. Po Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m., Julianas Tuvimas kartu su savo kolegomis rašytojais Antanu Slonimskiu (''Antoni Słonimski)'' ir Jaroslavu Ivaškevičiumi (''Jarosław Iwaszkiewicz'') įkūrė poetų grupę „Skamander“. Poetas turėjo daugybę slapyvardžių, ypač žinomi buvo: „Oldlen“, „Tuvim“, „Schyzio Frenik“, „Jan Wim“, „Pikador“, „Roch Pekiński“, „Owóż“, „Atoli“ ir kt.
== Jaunystė ==
Poetas gimė [[Lodzė|Lodzėje]], ''Widzewskos'' gatvėje (šiuo metu ''Kalińskiego''). 1904–1914 metais lankė Vyrų vyriausybinę gimnaziją (lenk. ''Męskie Gimnazjum Rządowe'') Lodzėje. Mokėsi prastai, ypač blogai išmanė matematiką, dėl to kartojo 6-ą klasę. Mirus Juliano tėvui, jo motinai pablogėjo psichinė sveikata, dėl ko ji atsidūrė psichiatrijos ligoninėje. Sunkumai šeimoje paveikė būsimojo poeto psichiką: paauglystėje kentėjo nuo depresijos, turėjo daugybę fobijų bei priklausomybę nuo alkoholio.
Jo debiutas buvo 1911 m. kai jis išvertė į [[esperanto]] kalbą Leopoldo Staffo eilėraščius, kuriuos publikavo laikraštis ''„Pola esperantisimiomio”''“. 1913 m. laikraštyje ''„Kurier Warszawski“'' pasirodė jo pirmas eilėraštis ''„Prośba“'' (liet. „Prašymas“). Kūrinį rašytojas pasirašė „St. M.“ – savo būsimos žmonos Stefanijos Marchviovnos ([[Lenkų kalba|lenk.]] ''Stefania Marchwiówna'') inicialais.
1916 m. persikėlė į Varšuvą, kur pradėjo studijuoti Varšuvos Universitete lenkų filologiją ir teisę. Tačiau jau po pirmo semestro nutraukė studijas. Dar studijuodamas, pradėjo dirbti su laikraščiu ''„Pro Arte et Studio”.'' 1918 m. pasirodė jo iniciatyvos kabaretas ''„Pod Picadorem“'', kurį įkūrė kartu su Antanu Slonimskiu (''Antoni Słonimski),'' Jonu Lechoniu (lenk. ''Jan Lechoń''), Jaroslavu Ivaškevičiumi (''Jarosław Iwaszkiewicz'') ir Kazimeriu Viežinskiu (lenk. ''Kazimierz Wierzyński''). Tokiu būdu buvo įkūrta poezijos grupė „Skamander“.
1919 m. balandžio 30 d. Julianas Tuvimas vedė Stefaniją Marchviovną (lenk. ''Stefania Marchwiówna'')''.'' Lenkijos ir bolševikų karo metais jos dirbo vyriausiojo vado Jozefo Pilsudskio (''Józef Piłsudski'') spaudos tarnyboje. Scenos artistų ir kompozitorių sąjungos (lenk. ''Związek Artystów i Kompozytorów Scenicznych'' (''ZAiKS'')) steigėjas.
== Veikla ==
=== Emigracija ===
[[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] metais J. Tuvimas buvo užsienyje. Prasidėjus nacių invazijai jis išvyko į Rumuniją, vėliau kėliavo per Jugoslaviją ir Italiją. Galiausiai sustojo Prancūzijoje. 1940 m. vasarą jis išvyko į Portugaliją, Lisaboną, o iš ten, po mėnesio atsidrado [[Brazilija|Brazilijoje]], [[Rio de Žaneiras|Rio de Žaneire]], kur prie jo prisijungė Kazimeras Vieržinskis (lenk. ''Kazimierz Wierzyński''). Ten poetas pradėjo kurti poemą „Lenkijos gėlės“ (lenk. ''„Kwiaty polskie“'')''.'' Vėliau J. Tuvimas kartu su kolega persikėlė į [[Jungtinės Amerikos Valstijos|JAV]], kur apsigyveno Niujorke penkeriems metams (1942-1946). Būdamas emigracijoje J. Tuvimas dirbo žurnalo „Naujoji Lenkija“ (lenk. ''„Nowa Polska“'') redaktoriumi. Keliaudamas, rašytojas visą savo biblioteką, kurioje buvo keli tūkstančiai tomų ir jo rankraščių vežėsi bagaže, kuris vėliau buvo pamestas. Rašytojas prarado daugybę savo kūrinių, visgi pavyko išgelbėti dalį rankraščių, kurie buvo rasti užkasti namo kieme.
=== Grįžimas į Lenkiją ===
1946 m. birželio mėn. Julianas Tuvimas grįžo į tėvynę ir tapo Lenkijos armijos muzikinės komedijos teatro (''„Teatr Komedii Muzycznej WP“'') vadovas, o po metų - Naujojo teatro Varšuvoje (''„Teatr Nowy“'') vadovu. 1948 m. jis dalyvavo pasaliniame intelektualistų taikos gynimo kongrese Vroclave. 1949 – 1953 m. poetas redaktoriumi mėnesinio laikraščio „Problemos“ (lenk. ''„Problemy“''), o nuo 1950 m. - pradėjo dirbti su „Nauja kultūra“ (lenk. ''"Nowa Kultura"'') laikraščiu.
Po karo Tuvimų šeima gavo apleistą namą Anine, kur apsigyveno kartu su poeto seserimi Irena Tuwim. 1953 m. gruodžio 27 d. J. Tuvimas mirė [[Zakopanė|Zakopanėje]] nuo staigaus širdies smūgio. Palaidotas Varšuvoje, karinių kapinėse.
== Šeima ==
Poeto tėvas Izor Tuwim (gimė 1858 m. liepos 22 d. - mirė 1935 m.) baigė mokyklą Karaliaučiuje, studijavo Paryžiuje. Dirbo "Azowsko-Doński Bank Handlowy“ (liet. „Azovsko-Donskis prekybos bankas"), Lodzėje. Mirė 1935 m. ir yra palaidotas naujosiose žydų kapinėse, Lodzėje. Juliano Tuvimo motina, Adela Krukovska, gimė 1872 m. sausio 9 d., [[Marijampolė|Marijampolėje]]. Po vyro mirties ją ištiko sunki psichinė liga: ji bandė nusižudyti. Paskutinius savo gyvenimo metus ji praleido psichiškai nesveikų žmonių ligoninėje [[Otvockas|Otvocke]], Lenkijoje. 1942 m. rugpjūčio 19 d. likviduojant Otvocko getą J. Tuvimo motina buvo nušauta vokiečių.
J. Tuvimas 1919 m. balandžio 30 d. vedė Stefaniją Marchviovną ([[Lenkų kalba|lenk.]] ''Stefania Marchwiówna'') Didžiojoje Sinagogoje, Lodzėje. Poetui grįžus iš emigracijos, pora adaptavo dukrą Evą iš Otvocko vaikų namų. 2006 m. jų dukra įkūrė fundaciją Juliano Tuvimo ir Irenos Tuvim vardu (lenk. ''„Fundacja im. Juliana Tuwima i Ireny Tuwim“''), kurios tikslas buvo teikti pagalbą neįgaliems ir sunkiai sergantiems vaikams ir jaunuoliams.
== Kūryba ==
Julianas Tuvimas buvo kabaretų (''„Qui pro quo“, „Czarny Kot “'' (liet. „Juodas katinas“)), revų, libretizmo bei politinių tekstų autorius. Buvo žinomas dėl savo specifinio humoro, pasireiškiančio protiniu aštrumu ir gaivumu, kurį įgijo dažnai gilindamas į kalbas. Savo kalbos tyrimus poetas pradėjo nuo esperanto kalbos dar mokydamasis gimnazijoje. Jo vertiniai - Juliušo Slovackio ''"Testament mój" (Mia testamento)'' (liet. "Mano Testamentas") ir kiti eilėraščiai buvo publikuoti laikraštyje ''"Pola Esperantisto".'' Vėlesniuose kalbos tyrimuose pradėjo kurti neologizmus.
Lyriškų eilėraščių (rink. „Siódma jesień“ (liet. ''„Septintasis ruduo“''), „Sokrates tańczący“ (liet. „Šokantis Sokratas“) ir kt.) ir satyrinių kūrinių autorius. Literatūrinių žurnalų „Skamander“, „Wiadomości Literackie“ ([[Lietuvių kalba|liet.]] „Literatūros žinios“), „Cyrulik Warszawski“ bendraautorius ir redaktorius. Rusų literatūros – [[Aleksandras Puškinas|Aleksandro Puškino]], [[Vladimiras Majakovskis|Vladimiro Majakovskio]] kūrinių vertėjas. Populiariausia poeto kūrybos dalis yra eilėraščiai vaikams: ''„Lokomotywa“'' (liet. „Lokomotyvas“), ''„Pan Hilary“'' (liet. „Ponas Hilaris“), ''„Ptasie radio“'' (liet. „Paukčšių radijas“), ''„Bambo“'', ''„Słoń Trąbalski“'' ir kt. Rašytojas nemažai sukūrė eilėraščių ir suaugusiems, kurie nėra vienareikšmiški bei lengvai suprantami. Sunkumas juos suprasti yra dėl poeto įžvalgaus ir gilaus požiurio į kalbą: J. Tuvimas savo eilėraščiuose naudojo daugybę skirtingų žodžių virsmų, bei reikšmių.
Julianas Tuvimas rašė ne tik grožiu ir kultūra pasižymiančius kūrinius, tačiau sukūrė eilėraščius parašytus vulgaria, šnekamąja kalba ("Į paprastą žmogų" (lenk. ''"Do prostego czlowieka"'')).
== Svarbiausi kūriniai ==
== Įvertinimai ==
== Šaltiniai ==
* [https://poezja.org/wz/Tuwim_Julian/] Tikrinta: 2019-11-16.
* [http://www.kulturalna.warszawa.pl/osoby,1,99,Julian_Tuwim.html?locale=pl_PL]
* [https://zyciorysy.info/julian-tuwim/#Biografia-rozszerzona-Juliana-Tuwima]
* [http://www.kulturalna.warszawa.pl/osoby,1,99,Julian_Tuwim.html?locale=pl_PL] Tikrinta: 2019-11-17.
{{DEFAULTSORT:Tuwim, Julian}}
| 