Renesansas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems
S Atmestas 83.171.17.89 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (88.223.173.238 keitimas)
Žyma: Atmesti
Eilutė 23:
Studijoje „Renesansas ir renesansai Vakarų mene“ (''Renaissance and Renascences in Western Art'', 1970 m.) [[Erwin Panofsky|Ervinas Panovskis]] pateikė argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo unikalus reiškinys, kad viduramžiais – Karolio Didžiojo laikais ir XII a. – taip pat domėtasi antika ir kad amžininkai savo epochas apibūdino kaip atgimimo bei atsinaujinimo amžių. Pasak E. Panovskio, renesansai yra logiški dėsningumai kultūros vystymesi, juos lemia nuolatinis poreikis sugrįžti prie senųjų tradicijų.
 
Britų istoriko ir kultūrologo [[Arnold Toynbee|Arnoldo Toinbio]], rusų mokslininko [[Nikolajus Konradas|Nikolajaus Konrado]] įsitikinimu, renesansai būdingi ne tik Vakarų, bet ir įvairioms Rytų civilizacijoms (Kaukazo šalims, Bizantijai, asiliukasislamo kraštams, Kinijai, Japonijai). A. Toinbis: ''„Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskiras pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis“''.
 
Europos (ne Italijos) renesanso tyrinėjimuose, atsižvelgiant į tai, kad iš Italijos renesansinės idėjos ir formos pradėjo sklisti savo vėlyvojoje – manieristinėje fazėje, kartais vartojamas „manieristinio renesanso“ („La Renaissance maniériste“) terminas<ref>Daniel Arasse, Andreas Tönnesmann, ''Der Europäische Manierismus'', 1997 m.</ref>.