'''Karlas Kautskis''' ([[1854]] [[spalio 16]] [[Praha|Prahoje]] – [[1938]] [[spalio 17]] [[Amsterdamas|Amsterdame]]) -– vokiečių socialdemokratijos teoretikas, SPD ir II Internacionalo lyderis.
==Biografija==
[[1874]] studijuodamas Vienos universitete įsijungė į socialistinį judėjimą, bendraudamas ir su F. Lasalio šalininkais, ir su anarchistais bei pozityvistais. [[1875]] [[Vokietijos socialdemokratų partija|SPD narys]]. [[1881]] susipažino su [[Karlas Marksas|K. Marksu]] ir [[Frydrichas Engelsas|F. Engelsu]], bendradarbiavo su jais ir propagavo jų teoriją, [[1885]] -– [[1888]] dirbo F. Engelso asmeniniu sekretoriumi. [[1882]] įsteigė ir iki [[1917]] redagavo SPD teorinį laikraštį „Neue Zeit“, iki 1888 [[Londonas|Londone]], vėliau [[Štutgartas|Štutgarte]]. Vienas iš Erfurto programos autorių, parašė ''„Erfurto programos komentarus“'' (1882). Londone parašė knygas ''„K. Markso ekonominis mokymas“'' (1887), ''„T. Moras ir jo Utopija“'' (1888). Grįžęs į [[Vokietija|Vokietiją]] parašė ''„Naujausiojo socializmo pradininkai“'' (1895), ''„Bernšteinas ir socialdemokratų programa“ ''(1899). K. Kautskis II Internacionalo steigimo iniciatorius ir vienas iš vadovų. Vėliau domėjosi [[1905]] -– [[1907]] [[Rusijos revoliucija]], kritikavo bolševikinį požiūrį į darbininkų judėjimą, kovojo ir su E. Bernšteino revizionizmu, ir su R. Liuksemburg radikalizmu. Prieš [[Pirmasis pasaulinis karas|I pasaulinį karą]] paskelbė ultraimperializmo teoriją, kad monopolinis kapitalas sudaro pasaulinį kartelį, kontroliuojantį ekonomiką ir politiką. Teiginys, kad toks kartelis panaikina karo grėsmę, netrukus buvo paneigtas praktikoje. [[1917]] su Hugo Hase įkūrė Vokietijos nepriklausomąją socialdemokratų partiją, tačiau [[1922]] pritarė jos dešiniojo sparno susijungimui su SPD. [[1918]] vyko padėti [[Armėnija|Armėnijos]] socialdemokratams, po rusų okupacijos grįžo į [[Austrija|Austriją]]. Nuo [[1924]] gyveno [[Viena|Vienoje]], po anšliuso persikėlė į Prahą, po to į Amsterdamą.
