Katalonija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S kitas prez. |
S pataisymai |
||
Eilutė 104:
711 m. į Ispaniją iš Šiaurės Afrikos įsiveržė [[maurai]], kurie 712 m. užėmė ir Kataloniją. 795 m. Karolingai išstūmė maurus iš Katalonijos.<ref name=britannica>''Catalonia''. In: Encyclopedia Britannica Concise. London, 2006. P.362</ref> Karalius Vilfridas apjungė frankų pasienio sritis su žemėmis Ispanijoje į Ispanijos marką, padalintą į 9 grafystes. Galingiausia jų buvo Barselonos grafystė. 985 m., per paskutinį užkariaujamąjį karą, Al-Mansuro vadovaujami maurai pasiekė Barseloną. 988 m. pusiau sugriautas miestas be frankų pagalbos išsivadavo. Tuometis grafas Borelis II, nors nominaliai ir buvo pavaldus Karolingų imperijai, faktiškai elgėsi kaip nepriklausomas valdovas.<ref name=since1945>''Catalonia (Principat)''. In: Bernard A. Cook (ed.) Europe since 1945, an encyclopedia. Vol. 1. London, 2001. P. 1420.</ref> 1112 ir 1114 m. [[Almoravidai]] iš savo bazės Ebro slėnyje nusiaubė Kataloniją ir pasiekė Pirėnų priekalnes.<ref>''Almoravids''. In: Alan V. Murray (ed.) The Crusades. An encyclopeadia. Vol. I. Oxford, 2006. P. 55</ref>
1137 m. po Barselonos grafų ir Aragono karalių dinastijų paveldėtojų vedybų [[Barselonos grafystė]] tapo [[Aragono karalystė]]s dalimi, o katalonų kalba – oficialia karalystės kalba. XIII–XIV amžiuose [[Barselona]] tapo vienu didžiausių Viduržemio jūros pakrančių miestu, kuriame vystėsi amatai ir prekyba. Šiuo laikotarpiu susiformavo terminas „països catalans“, reiškiantis „katalonų žemės“, apimantis visas katalonų kultūros įtakos teritorijas. XIV a. kilo nuolatiniai karai tarp Katalonijos ir Kastilijos, bei šios sąjungininkės Maljorkos karalystės. Konflikto kulminacija įvyko [[1359]] m., kai po trijų dienų trukmės jūros mūšio katalonų laivynas sutriuškino Kastilijos laivyną prie Barselonos pakrantės. XV a. katalonai užkariavo Siciliją, Sardiniją, centrinę Graikijos dalį. XV a. pabaigoje susituokus karališkųjų dinastijų atstovams Aragono ir Kastilijos karalystės susijungė į vieną teritorinį vienetą. Pradžioje abi karalystės išlaikė savo atskiras institucijas, teismus ir įstatymus. Katalonija, remiantis karaliaus patvirtintais statutais, turėjo stiprią autonomiją.
XVII a. susikirtus Katalonijos ir Leono-Kastilijos interesams kilo pirmieji separatistiniai judėjimai.<ref name=britannica></ref> 1640 m. Katalonijos valstiečiams užpuolus mokesčių rinkėjus ir kareivius miestuose prasidėjo [[Segadoro sukilimas]]. Suilimas buvo numalšintas tik 1652 m., kai Barselona pasidavė Filipo IV kariuomenei.<ref>''Catalonia, Revolt of (1640)''. In: Cathal J. Nolan The Age of Wars and Religions, 1000–1650. An encyclopeadia of global warfare and civilization. Vol.1. London, 2006. P.212</ref> Pagal 1659 m. [[Pirėnų sutartis|Pirėnų sutartį]], kuria užbaigtas [[Prancūzijos - Ispanijos karas|Prancūzijos-Kastilijos]] karas, [[Kastilija]] sutiko perleisti Prancūzijai šiaurines Katalonijos teritorijas, kurios buvo įjungtos į [[Rusiljonas|Rusiljoną]].
[[Ispanijos įpėdinystės karas|Ispanijos įpėdinystės karo]] metu Aragonas kovojo prieš [[
[[1888]]–[[1929]] m. kylanti gerovė, demonstruota tarptautinėse parodose 1888 ir 1929 m. įžiebė Katalonijos renesansą. Buvo statomi modernūs rūmai, o nacionalinė buržuazija įkvėpė Katalonijos kultūros, ypač literatūros, teatro ir meno atgimimą.
| |||