Atverti pagrindinį meniu

Pakeitimai

1 122 baitai pašalinti ,  prieš 1 mėnesį
nėra keitimo aprašymo
[[Vaizdas:Forestfire2PrussCath.jpg|thumb|right190px|250px|MiškoPrūsų katekizmas, išleistas Karaliaučiuje 1545 m. gaisras(antras naktįleidimas)]]
'''Prūsų kalba''' (''Prūsiskan'') – [[mirusi kalba|mirusi]] vakarų [[baltų kalbos|baltų kalba]], kuriai artimiausia buvo [[jotvingių kalba|dainuvių kalba]]. Kilo iš [[baltų prokalbė]]s.
'''Miško gaisras''' – nekontroliuojamas degių medžiagų degimas [[miškas|mišku]] apaugusiuose ir neapaugusiuose miško plotuose. Skirstomi į antžeminius, kai dega miško [[paklotė]], [[trakas]], viršūninius, kai dega ir medžių [[laja|lajos]], bei požeminius, kai dega durpingas dirvožemio sluoksnis. Kyla dėl [[žaibas|žaibo]] išlydžio, neatsargios žmogaus veiklos (pernykštės žolės, [[laužas|laužų]] deginimo, nuorūkų, šiukšlių, kibirkščių vykdant miškotvarkos darbus). Nuo miško gaisrų ypač kenčia regionai, su ilgais sausringais laikotarpiais: [[Australija]], [[Pietų Europa]], Vakarų, vidurio [[JAV]]. Miško gaisras sukelia miško želdinių žūtį. Buvusioje gaisravietėje pirmiausia suveši [[pionieriniai augalai]] – įvairūs krūmokšniai, piktžolės, vėliau pradeda augti smulkūs medžiai.
 
Prūsiškai buvo šnekama tarp [[Vysla|Vyslos]] žemupio ir [[Nemunas|Nemuno]] (dabartinėje [[Kaliningrado sritis|Kaliningrado srityje]] ir [[Lenkija|Lenkijos]] šiaurės vakaruose). Spėjama, kad I–III a. dalį [[Prūsai|prūsų]] galėjo būti užkariavę [[gotai]]. VIII a. buvo šios [[Prūsai|prūsų]] gentys: [[pamedėnai]] ([[Pamedė]]), [[pagudėnai]] ([[Pagudė]]), [[varmiai]] ([[Varmė]]), [[notangai]] (Notanga – [[Herkus Mantas|Herkaus Manto]], prūsų sukilėlių vado gimtinė), [[bartai]] ([[Barta]]), [[sembai]] ([[Semba]] – gintaro kraštas), [[nadruviai]] ([[Nadruva]] – čia XVIII a. gyveno [[Kristijonas Donelaitis]]), [[skalviai]] ([[Skalva]]). Prūsų gyventa ir [[Kulmas|Kulmo]] žemėje.
Didžiausia tikimybė kilti miškų gaisrams susidaro dėl užsitęsusios [[sausra|sausros]], kai atsiranda daugiausiai degiųjų medžiagų. Kilti gaisrams padeda aukšta aplinkos [[temperatūra]], intensyvi [[saulės spinduliuotė]], neatsargi žmonių veikla [[gamta|gamtoje]] (miškotvarka, poilsiavimas). Didelę įtaka miškų gaisringumui turi [[krituliai|kritulių]] trūkumas, oro temperatūra ir [[drėgmė]], [[vėjas|vėjo]] stiprumas. Esant šioms palankioms sąlygoms, miškų gaisringumas yra gana didelis. Pievose, pamiškėse ir miškuose esanti žolė būna išdžiuvusi, spygliuočių jaunuolynai tampa palankūs degti. Nuo mažiausios kibirkšties gali užsiliepsnoti pievos, miško paklotė, o nuo jų ir miškas.
 
Prūsų vardas pirmąkart minimas Bavarų Geografo „Šiaurinio Dunojaus krašto miestų bei sričių aprašyme“ (IX a.). Ten užrašytas krašto vardas [[Bruzi]] („Bruzi plus est undique…“). [[Enchridionas|Enchiridiono]] forma „prūsiskan" frazėje „en prūsiskan tautan“ „prūsiškame krašte“ (III 17) rodo, kad buvo [[etnonimas]] „prūsas“. Tad kraštas pačių prūsų galėjo būti vadinamas *Prūsā „Prūsija, [[Prūsa]]“. Šis vardas galėjo atsirasti iš upėvardžio *Prūsā. Dabar vartojama lytis [[Prūsija]] – aplotynintas Prūsos variantas.
Pagal ugnies plitimo pobūdį gaisrai skirstomi į požeminius, žemutinius ir viršūninius. Požeminis miško gaisras vyksta [[durpės|durpingame]] dirvožemyje arba susidariusiame gana dideliame (apie 20 cm) sudžiuvusių medžių [[lapas|lapų]] sluoksnyje. Požeminio gaisro plitimo greitis yra mažas, iki kelių metrų per parą. Degančios durpės paprastai išskiria labai didelį kiekį [[dūmai|dūmų]]. Išdegus durpėms, degimas nutrūksta ties mineraliniu arba drėgmės prisotintu (drėgmė didesnė kaip 70 %) sluoksniu, kur degimas neįmanomas. Požeminį gaisrą sudėtinga likviduoti, nes susidaro daug atskirų gaisro židinių.
 
Manoma, kad prūsų (bei [[Jotvingių kalba|jotvingių]]) kalba ėmė formuotis apie [[V a. pr. m. e.]], kai atskilo nuo centrinio baltų arealo tarmių. Prūsų kalba turi daug bendrų bruožų su kitomis baltų kalbomis ([[fonetika|fonetikos]], gramatinės struktūros ir t. t.). Tačiau būdama archajiškesnė už kitas baltų kalbas, ji išlaikė daug dalykų, kurie lietuvių ir ypač [[latvių kalba|latvių kalbose]] neseniai pakeisti. Prūsų kalba yra artimesnė lietuvių kalbai nei latvių.
Žemutinio gaisro atveju ugnis plinta žemės paviršiumi, dega nukritusios šakos, lapai, [[Spyglys|spygliai]], [[samanos]]. Žemutinių gaisrų greitis prieš vėją yra 6–10 kartų mažesnis negu pavėjui. Dažnai žemutinis gaisro tąsa būna viršūninis gaisras, ypač kai pučia stiprus vėjas (6 m/s). Žemutinė ugnis greičiau persimeta į [[laja]]s jaunuolynuose. Viršūniniai gaisrai būdingi kalnuotose vietovėse. Stiprus vėjas išnešioja degančias šakas, kitus smulkius degančius elementus ir žarijas, sukeliančius naujų gaisrų židinių dideliu atstumu nuo pagrindinio gaisro. Tokiu būdu ugnis gali persimesti per upes, kelius, nemiškingus plotus. Viršūninio gaisro metu išskiriama daug šilumos, aukštai kyla [[liepsna|liepsnos]]. Susidarančioje [[Konvekcija|konvekcinėje]] oro srautų kolonoje kyla gana stiprus vertikalus srautas, kuris gali pakelti degančias šakas ar net didesnius nuodėgulius.
 
Šios [[Vikipedija:Savaitės iniciatyva|savaitės iniciatyva]] yra {{Vikipedija:Savaitės iniciatyva/sitenotice}}.
 
[[MiškoPrūsų gaisraskalba|Daugiau…]]
 
<noinclude>[[Kategorija:Skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude>