Sociokultūrinė antropologija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 15:
Nors XIX a. etnologai manė, kad „kultūrinės difuzijos“ ir „savarankiško sukūrimo“ teorijos yra nesuderinamos, daugelis etnografų greitai priėjo sutarimo, kad vyksta abu procesai, ir abu jie prisideda prie tarpkultūrinių panašumų. Tačiau etnografai taip pat pastebėjo, kad daugelis šių panašumų yra menami, dirbtini, o kultūriniai bruožai sklindantys difuziškai dažnai pakeičia savo prasmę ir funkcijas pereidami iš vienos visuomenės į kitą. Atitinkamai šie antropologai mažiau domėjosi kultūrų lyginimais, apibendrinimais apie žmogaus prigimtį ar universalių kultūrų vystymosi dėsnių kūrimu, o stengėsi suprasti atskiras kultūras. Šie etnografai ir jų pasekėjai iškėlė „[[kultūrinis reliatyvizmas|kultūrinio reliatyvizmo]]“ idėją, požiūrį, kad kito asmens pažiūras ir elgesį galima suprasti tik kultūros, kurioje jis gyvena, kontekste.
XX a. pradžioje sociokultūrinė antropologija [[Europa|Europoje]] ir JAV vystėsi skirtingomis kryptimis. Europos „socialinė antropologija“ dėmesį sutelkė į socialinio elgesio stebėjimą bei į „socialinę struktūrą“, t. y., koks yra santykis tarp [[Socialinis vaidmuo|socialinio vaidmens]] (pvz., vyro ir žmonos arba tėvų ir vaikų) ir socialinių [[Institucija|institucijų]] (pvz., [[religijos antropologija]], [[ekonominė antropologija]], [[politinė antropologija]]). Amerikos „kultūrinė antropologija“ dėmesį sutelkė į tai kaip žmonės reiškia požiūrį į save ir savo pasaulį, ypač [[simbolis|simbolinėmis]] formomis (pvz., [[menas]] ir [[mitas|mitai]]). Šiuo metu
== Išnašos ==
| |||