|
'''Juozas Paknys''' ([[1883]] m. [[rugsėjo 23]] d. (Pakniškių viensėdyje prie Jūžintų ([[Rokiškio rajonas|Rokiškio raj.]])) -– [[1948]] m. [[sausio 3]] d. (Reutlingene ([[Vokietija]])) -– [[Ekonomika|ekonomistas]], bankininkas, [[Lietuvos socialdemokratų partija|Lietuvos socialdemokratų partijos]] ir visuomenės veikėjas.
==Biografija==
[[1904]] m. baigė [[Mintaujos gimnazija|Mintaujos gimnaziją]], joje dalyvavo slaptos [[Kūdikis (organizacija)|Kūdikio]] draugijos veikloje. [[1903]] m. socialdemokratų jaunimo organizacijos -– Lauko darbininkų, bežemių ir mažažemių draugijos organizatorius, jo iniciatyva [[Šiauliai|Šiauliuose]] buvo sušaukta draugijos konferencija, joje J. Paknys išrinktas Vykdomojo komiteto nariu. Organizavo streikus [[Baisogala|Baisogalos]] grafo Komaro dvaruose.
[[1904]] m. buvo įstojęs į kunigų seminariją, bet, prasidėjus revoliuciniams įvykiams, mokslus metė. [[1905]] m. -– vienas organizacijos [[Draugas (laikraštis)|„Draugas“]] steigėjų, nuo [[1906]] m. -– LSDP narys.
1905 m. [[gruodžio 14]] d. su trimis draugais nuginklavo [[Žeimiai|Žeimių]] uriadninką, uždarė [[degtinė]]s monopolį ir įvedė „naująją tvarką“. Grįždamas į [[Kaunas|Kauną]], pateko į policijos rankas ir su draugais buvo pasodintas į [[Kauno kalėjimas|kalėjimą]]. 1906 m. [[rugsėjo 26]] d. Kauno apygardos teismas juos teisė kaip plėšikus, tačiau bylą perėmęs [[Vilnius|Vilniaus]] apygardos teismas 1906 m. [[spalio 16]] d., kaip politinį veikėją, nuteisė metams [[Kauno tvirtovė|tvirtovės]] kalėjimo. Į laisvę išėjo [[1907]] m. pabaigoje.
[[1908]] -– [[1912]] m. studijavo [[Sankt Peterburgas|Petrapilio]] komercijos institute, dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, buvo jos kasininkas. Kartu [[1910]] m. žurnalo „[[Visuomenė]]s“ leidėjas ir bendradarbis.
1912 m. apsigyvenęs Kaune, vedė I. Petravičiūtę, dirbo Komercijos banke. [[1915]] m. persikėlė į Vilnių, vėl įsijungė į [[Lietuvos socialdemokratų partija|LSDP]] ir visuomeninę veiklą. [[1917]] m. išrinktas LSDP CK nariu, administravo laikraštį „[[Darbo balsas]]“.
1917 m. [[rugsėjo 18]] -– [[rugsėjo 22|22]] d. -– [[Vilniaus konferencija|Vilniaus konferencijos]] dalyvis. [[1918]] m. [[gruodžio 26]] d. -– [[1919]] m. [[kovo 12]] d. -– [[Mykolas Sleževičius|M. Sleževičiaus]] kabinete -– maitinimo ir viešųjų darbų ministerijos laikinasis valdytojas, 1919 m. [[balandžio 12]] -– [[spalio 7]] d. -– darbo ir socialinės apsaugos ministras. Artėjant [[bolševikai|bolševikams]], persikėlė į Kauną. Nuo 1919 m. lapkričio mėn. [[Valstybės kontrolė]]s steigėjas ir direktorius, vėliau Finansų, prekybos ir pramonės viceministras. [[1922]] m. [[Vladas Jurgutis|Vlado Jurgučio]] pakviestas, įėjo į [[Lietuvos bankas|Lietuvos banko]] valdybą, kaip vienas geriausių bankininkų praktikų ir dirbo joje iki [[1940]] m.
[[1926]] -– [[1939]] m. -– Lietuvos Banko valdytojo pavaduotojas, faktiškai nuo [[1929]] m., atsistatydinus Vl. Jurgučiui, valdytojas, 1939 -– 1940 m. -– oficialus valdytojas. Jo parašas buvo ant visų Lietuvos Respublikos banknotų. [[Antanas Smetona|A. Smetonos]] valdžia jį toleravo tik kaip nepakeičiamą sveikos ir tęstinės finansų politikos vykdytoją: jam vadovaujant, [[litas]] tapo tvirčiausia valiuta Europoje.
Nerepresavo jo ir okupacinės valdžios. Lietuvą užėmus sovietams 1940 -– [[1941]] m. jis buvo finansų vicekomisaras. [[Nacių okupacija Lietuvoje|Vokiečių okupacijos]] metais dirbo finansų patarėjo pavaduotoju, nuo 1941 m. rugsėjo -– Lietuvos banko valdytoju.
[[1942]] m. vokiečiams likvidavus Lietuvos banką, perėjo į pogrindinę rezistencinę veiklą, vadovavo komisijai karo nuostoliams apskaičiuoti, organizavo lėšų rinkimą [[Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas|VLIK'ui]]. Dirbo šioje komisijoje ir po [[1944]] m., kai išvyko į [[Vokietija|Vokietiją]].
| 