Sara Šner-Nišmit: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Vaizdas:Sarah nishmit.jpg|miniatiūrathumb|180px|{{PAGENAME}}]]

'''Sara Dušnickaitė''' (''Sara Šner-Nišmit'', {{en|'''Sara Shner-Nishmit'''}}, [[Lenkija|LenkijoeLenkijoje]] žinoma ir kaip '''Sonia Dusznicka''', o [[Lietuva|Lietuvoje]]: '''Sara Dušnickaitė''', [[1913]] m. [[kovo 12]] d.<ref name="JWA">[https://jwa.org/encyclopedia/article/shner-nishmit-sarah Miri Merin-Freilich The Encyclopedia of Jewish Women Sarah Shner-Nishmit]</ref> [[Seinai|Seinuose]], tuomet. [[Suvalkų gubernija|Suvalkų gubernijoje]] – [[2008]] m. [[rugsėjo 22]] d. Lohame ha-Getaʼot [[kibucas|kibuce]], [[Izraelis|Izraelyje]]) – [[litvakai|litvakų]] kilmės [[Izraelis|Izraelio]] rašytoja, [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] dalyvė, visuomenės veikėja.

Jos šeima nuo seno gyveno [[Dusnyčia|Dusnyčios]] kaime, apie ką byloja ir tėvų pavardė. Po [[1920 m. lietuvių - lenkų karinio konfliktas|1920 m. lietuvių - lenkų karinio konflikto]] iš 308 ha šeimos valdomos žemės maždaug pusė liko Lenkijoje, o kita dalis atsidūrė Lietuvoje. Sara, gimtinėje labiau žinoma kaip Sonia, Dusnyčioje praleido ankstyvą vaikystę, o vėliau buvo išsiųsta pas savo dėdę Izaoką Finką į [[Marijampolė|Marijampolę]], kur baigė pradinę mokyklą. Tėvas gavo matininko darbą [[Lazdijai|Lazdijuose]] ir visa šeima persikraustė į Lietuvą. Mokėsi [[Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija|Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoje]]<ref name="JWA"/>, gaudama tvirtus humanitarinius pagrindus. Gimnazijos direktoriumi buvo kunigas Dr. [[Jonas Starkus]], o vokiečių kalbą dėstė [[Salomėja Nėris]]. Sara vaidindavo mokyklos dramos būrelyje, dalyvavo [[Žydai|žydų]] sporto klubo ''Ha Koakh Lazdijai'' veikloje.

1931 metais pabaigė gimnaziją ir įstojo į [[Vytauto Didžiojo universitetas|Kauno universitetą]] studijuoti psichologiją ir pedagogiką. Priklausė žydų jaunimo organizacijai ''Hehalutz Hatzair'', visuomeniniais reikalais keliaudavo po visą šalį. Ištekėjo. 1939 m., Lietuvai atgavus [[Vilnius|Vilnių]], persikėlė ir tenai vadovavo žydų mokyklai ''Tarbut''.<ref name="JWA"/>

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, bėgo į [[Tarybų Sąjunga|Tarybų Sąjungą]], bet kelionės tikslo nepasėkė ir atsidūrė vakarų [[Baltarusija|Baltarusijoje]], [[Naugardukas|Naugarduko]] apylinkėse. Pateko į Dvoreco getą, kur teko dirbti priverčiamų darbų stovykloje vertėja. Supratusi, kad getas netrukus bus likviduotas, pasitraukė į apylinkėse veikusį partizanų būrį ir jame kovojo prieš fašistus iki pat [[Raudonoji armija|Raudonosios armijos]] atėjimo. 1945 m. pabaigoje grįžo į [[Kaunas|Kauną]], o 1946 metais pervažiavo į Lenkiją ir dirbo [[Varšuva|Varšuvos]] ''Žydų istorijos institute''. Ištekėjo antrą kartą. Kartu su savo vyru Zvi Šner 1947 m. emigravo į tuometinę [[Palestinos regionas|Palestiną]], jie buvo žinomo ''Lohamei Hageta´ot'' kibuco vieni iš įkūrėjų. Gimė sūnūs Avner, Giora ir Mošė.<ref name="JWA"/>

1955 m. įsidarbino vyro vadovaujamame „Geto kovotojų muziejuje“. Kibuco muziejus (viena iš jo salių skirta [[Valkininkai|Valkininkų]] žydų istorijai) išgarsėjo visoje šalyje savo edukacinėmis programomis jaunimui, prie jų ruošimo prisidėjo ir Sara Šner-Nišmit. Norėdama plačiau supažindinti izraeliečius su [[Rytų Europa|Rytų Europos]] žydų gyvenimu ir [[holokaustas|holokaustu]], pradėjo rašyti knygas. Taip gimė kūriniai apie tarpukario žydų judėjimą Lietuvoje, asmeninio gyvenimo prisiminimai. Labiausiai rašytoją išgarsino [[novelė]] apie Kauno getą – „Mapu gatvės vaikai“.<ref name="JWA"/>

Mirė kibuce, kur ir buvo palaidota.<ref>[https://www.haaretz.com/1.5035789 Haaretz: Sarah Shner-Neshamit, 1913-2008]</ref>