Lietuvos komunistų partija: Skirtumas tarp puslapio versijų

įkūrimas = [[1918]] m. |

panaikinimas = [[1991]] m.<ref>Partija panaikinta 1991 m., tačiau išlieka oficialia [[Genadijus Ziuganovas|Genadijaus Ziuganovo]] valdomos [[Komunistų partijų sąjunga - Sovietų Sąjungos Komunistų partija|Komunistų partijų sąjungos - SSRS Komunistų partijos]] nare</ref>|

[[Vaizdas:Gedimino 9 palace in Vilnius1.JPG|thumb|270px|LKP Centro komiteto būstinė 1948-19821948–1982 m. Šiuo metu – prekybos ir verslo centras "GO9"„GO9“]]

[[Vaizdas:Building of the Government of Lithuania.JPG|thumb|270px|LKP Centro komiteto būstinė 1982-19901982–1990 m. Šiuo metu – LR Vyriausybės rūmai]]

XIX a. 8-ajame dešimtmetyje atsirado pirmieji [[marksizmas|marksistiniai]] rateliai, iš kurių 9-ajame susikūrė pirmosios [[socialdemokratija|socialdemokratinės]] organizacijos. Komunistų partijos pirmtakai buvo marksistai ir socialdemokratai – revoliucionieriai, kurie perėmė revoliucinės [[demokratija|demokratijos]] ir [[liaudininkai|liaudininkų]] tradicijas bei metodus, taip pat daug ką iš Lenkijos darbininkų partijos „Proletariatas“ (Lietuvoje veikė [[1881]]–[[1886]] m.), kuri propagavo Markso ir Lenino mokymą bei proletarinį [[internacionalizmas|internacionalizmą]]. Revoliuciniai demokratai tuo metu buvo įsimaišę į Lietuvos Socialdemokratųsocialdemokratų Partijąpartiją ([[LSDP]]), Lietuvos Darbodarbo Sąjungąsąjungą, [[Rusijos socialdemokratų darbininkų partija|Rusijos Socialdemokratų-Darbininkųsocialdemokratų darbininkų Partijąpartiją]] ir kitas socialdemokratines organizacijas. [[Pirmasis Pasaulinis Karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metu socialdemokratai – revoliucionieriai nutraukė ryšius su [[Menševikai|menševikiškais]] socialdemokratais ir 1916–1917[[1916]]–1917 m. Rusijoje sukūrė pirmąsias Lietuvos bolševikų organizacijas. [[1917]] m. rudenį šios organizacijos reorganizuotos į RSDDP(b) (nuo 1918 m. kovo – RKP(b)) Lietuvos Sekcijąsekciją. Aktyvistai pradėjo leisti pirmąją bolševikišką spaudą [[lietuvių kalba]] – laikraščius „Tiesa“„[[Tiesa (laikraštis)|Tiesa]]“, „Komunistas“„[[Komunistas (žurnalas)|Komunistas]]“ ir t. t. Didžiausią indėlį Lietuvos Sekcijossekcijos tapimui atskira partija įnešė Lietuvos Sekcijossekcijos Centriniocentrinio Biurobiuro nariai [[Vincas Mickevičius-Kapsukas]] ir [[Zigmontas Antanas Aleksa|Z. Angarietis]].

Pirmosios atskiros Lietuvos komunistinės organizacijos pradėjo kurtis [[1918]] m. pavasarį. 1918 m. vasarą įkurta Lietuvos ir Baltarusijos Socialdemokratųsocialdemokratų Darbininkųdarbininkų Partijapartija, vadovaujama [[Eidukevičius|P. Eidukevičiaus]]. Greitai ji užmezgė ryšius su RKP(b) Lietuvos Sekcijossekcijos Centriniucentriniu Biurubiuru. 1918 m. [[rugpjūčio 14]] d. Vilniuje surengtas nelegalus Lietuvos socialdemokratų – revoliucionierių suvažiavimas ir įkurta Lietuvos ir Baltarusijos Komunistųkomunistų Partijapartija. Buvo planuojama, kad ji veiks Vokietijos okupacijos teritorijoje, t. y. Lietuvoje ir vakarų Baltarusijoje, užimtoje Vokietijos kariuomene 1915 m. rudenį. 1918 m. [[rugsėjo 15]] d. prasidėjo pirmasis Lietuvos komunistinių organizacijų kongresas. Nutarta vadovautis pritaikyta Lietuvai RKP(b) programa. Tais pačiais metais Vilniuje prasidėjo pirmasis Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų Partijos suvažiavimas, kuris faktiškai tapo pirmuoju Lietuvos Komunistųkomunistų Partijospartijos suvažiavimu, nes Baltarusijos delegacija jame nedalyvavo. Suvažiavimas reorganizavo partiją, išrinko Centrinį Komitetąkomitetą, galų gale sukurta Lietuvos Komunistųkomunistų Partijapartija su jai priklausančiais 6 Lietuvos rajonais: Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Vilkaviškio ir Marijampolės. Partija savo programoje tikslais paskelbė skleisti proletarinio internacionalizmo, socialistinio patriotizmo, komunizmo idėjas ir kovoti su Vokietijos okupacija, buržuazinio nacionalizmo apraiškomis bei darbininkų engimu.<ref>„Lietuvos Komunistų partijos istorijos apybraiža“, Vilnius, 1979.</ref><br />LKP buvo kuriama kaip Rusijos komunistinio judėjimo sudedamoji dalis ir formuojama Rusijos komunistų (bolševikų) partijos idėjiniais-teoriniais bei organizaciniais pagrindais.

[[Lapkričio 10]] d. LKP(b) Centro Komitetaskomitetas Vilniuje įkūrė Karinį-revoliucinį komitetą, skirtą ginkluotam [[sukilimas|sukilimui]], valdžios užėmimui bei [[perversmas|perversmui]] organizuoti. [[Lapkričio 11]] d. CK nutarė apginkluoti visus Lietuvos komunistus, pagal [[Raudonoji Armija|Raudonosios Armijos]] pavyzdį Tarybų Rusijoje organizuoti kovotojų būrius, pastatyti ginklų sandėlius. LKP paskelbė valdžios miestuose bei kaimuose užėmimą, [[žemės reforma|žemės reformą]], ir darbininkų tarybų kūrimą, valdžios organus, kuriuose „dalyvaus darbininkai, bežemiai ir mažažemiai valstiečiai“ (taip buvo parašyta Centro Komiteto nutarime). Gruodžio 8 d. Vilniuje įsteigta Laikinoji Revoliucinė Darbininkų ir Valstiečių Vyriausybė (pirmininkas – V. Kapsukas), kuri savo Manifestu gruodžio 16 d. paskelbė apie Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įkūrimą. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir dar keliuose didesniuose miestuose įvyko pirmieji vietinių Darbininkų deputatų tarybų rinkimai.

[[1919]] m. [[vasario 27]] d. buvo priimtas sprendimas sukurti bendrą valstybę su [[Baltarusija]] ir įkurta Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika ([[Litbelas]]). 1919 m. kovo 4-64–6 d. Vilniuje įvyko antrasis (jungtinis) Lietuvos ir Baltarusijos Komunistųkomunistų Partijųpartijų suvažiavimas. Buvo priimtas nutarimas sujungti partijas ir įkurti vieningą Lietuvos ir Baltarusijos Komunistųkomunistų Partijąpartiją. Centro Komiteto pirmininku buvo išrinktas Vincas Mickevičius-Kapsukas, o sekretoriumi – [[Knorinas|V. Knorinas]]. Pradėta kova su Vokietijos ir Lenkijos kariuomene ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuomene ir policija. Itin sėkmingai su komunistais Lietuvoje kovojo [[Povilas Plechavičius]], faktiškai likvidavęs komunistų židinius Žemaitijoje.

Rugpjūčio mėnesį pralaimintys komunistai pasitraukė į pogrindį. Rugpjūčio 15 d. Kaune įkurtas Lietuvos Komunistiniųkomunistinių Organizacijųorganizacijų Centrocentro Biurasbiuras (sekretorius A. Jakševičius), kiek vėliau Lietuvos-Baltarusijos CB įkurtas ir Vilniuje (žymiausias veikėjas – [[Kazys Giedrys|K. Giedrys]]). Abiejų CB veiklą koordinavo LBKP CK. Jie veikė teritorijoje, užimtoje lenkų (buvusiose [[Gardino gubernija|Gardino]] ir [[Vilniaus gubernija|Vilniaus gubernijose]]), kovojo tiek su lenkų, tiek su nepriklausomos Lietuvos valdžia. Netrukus buvo sukurtas V. Kapsuko vadovaujamas Centrinis Biurasbiuras Nelegaliamnelegaliam Darbuidarbui prie LBKP CK. Šis biurosbiuras turėjo ypatingą reikšmę – jis užtikrino nenutraukiamą komunistinės spaudos leidimą. Taip pat komunistai prisiėmė vadovauti stichiškai prasidėjusiam Kauno garnizono kareivių sukilimui 1920 m. vasarį, skatino darbininkus griebtis ginklų, kurti [[profsąjunga]]s. Komunistai vadovavo pirmajam Lietuvos Profsąjungų suvažiavimui Kaune 1920 m. liepos 20-2220–22 d. Tą vasarą imta ruoštis naujam ginkluotam perversmui Lietuvoje. Vis dėlto, sąlygos buvusiame Litbele labai smarkiai skyrėsi. Todėl LBKP plenumas priėmė nutarimą dėl partinių Lietuvos ir Baltarusijos organizacijų atskyrimo bei jų reorganizacijos. Didžioji dalis LBKP narių tuo metu veikė Lietuvoje ir Vilniuje, čia įvairiuose miestuose įkurti Centro Biurai, kurie 1921 m. vasario 12 d. susivienijo ir sudarė LKP CK.

1918 mem. LKP turėjo 797 narius, 1919 m. – 4322, [[1920]] m. – 858. <ref>„Lietuvos Komunistų partijos istorija skaičiais“, Vilnius, 1989 m.</ref>

Po 1920–1922 m., LKP susidūrė su nemaža partijos funkcionavimo problema. Dar labiau partijos gyvenimą apsunkino prasidėjusios Lietuvos valdžios represijos, antikomunistinės opozicijos atsiradimas daugumoje Lietuvos miestų. Komunistai partijos viduje pradėjo propagandinę veiklą, nemažą pagalbą KP suteikė [[Kominternas|Komunistinis Internacionalas]]. 1921–1940 m. LKP buvo Komunistinio Internacionalo Lietuvos Sekcija, atstovu prie Komunistinio Internacionalo Vykdomojo Komiteto (KIVK) nuo [[1921]] m.]] liepos buvo Zigmas Aleksa-Angarietis, nuo [[1923]] m.]] jo pavaduotoju buvo V. Kapsukas (nuo [[1924]] m.]] V. Kapsukas išrinktas kandidatu į KIVK narius, nuo [[1928]] m.]] – KIVK nariu). V. Kapsuko iniciatyva [[1920]] m.]] Maskvoje įkurta Lietuvos sovietinė partinė mokykla. 1921–1936 m. ten apmokė apie 550 komunistų.

LKP Lietuvoje buvo uždrausta, veikė nelegaliai, pagrindiniai jos darbai pokario pradžioje buvo komunistinės spaudos leidimas ir propagandinė veikla, šnipinėjimas TSRS naudai ir kita antivalstybinė veikla, koordinuojama iš Maskvos per pasiuntinybę Kaune. [[1926]] m.]] rinkimus Lietuvoje laimėjo dvi didžiausios kairiosios partijos – Lietuvos Socialdemokratų Partija ir Valstiečiai liaudininkai. Be jų kita stipri jėga buvo Krikščionys-demokratai, bet LSDP ir LVL koalicija buvo pakankamai stipri, kad vestų valstybę norimu kursu. Legalizuota Komunistų Partija, pasirašytos kelios bendradarbiavimo sutartys su [[Tarybų Sąjunga|SSRSTSRS]]. Komunistai kaip legali jėga ėmė rengti mitingus, kaltinti [[tautininkai|tautininkus]] ir Krikščionis Demokratus organizuojant valstybinį perversmą ir pačius tautininkus kaltinti nacionalizmu bei fašizmu. [[1926]] m.]] [[gruodžio 17]] d. įvyko tautininkų organizuotas [[1926 m. gruodžio 17 d. perversmas|perversmas]], [[Antanas Smetona]] tapo Lietuvos vadovu, daug socialdemokratų, komunistų ir [[Komjaunimas|komjaunuolių]] suimta (nuteisti 1622 komunistai ir komjaunuoliai, iš jų 146 – sušaudyti), komunistų partija vėl uždrausta. Sušaudyta dauguma Centro Komiteto narių, dėl to netrukus reikėjo rinkti naują Centro Komitetą ir reorganizuoti visą partiją dėl smarkiai sumažėjusio narių skaičiaus.

[[1925]] m.]] sausį komunistų partijoje buvo 879 nariai. 1926 m. – 412, 1932 m. – 600, 1939 m. – apie 2000.

=== LKP sovietmečiu ([[1940]]–[[1989]]1940–1989) ===

LKP 1940 m. LKP buvo lemtinga jėga, nulėmusi Lietuvos prisijungimą prie [[Tarybų Sąjunga|SovietųTarybų Sąjungos]]. LKP vadovavo trėmimams į Sibirą.

1941 m. birželio 4 d. [[Tarybų Sąjunga|Sovietų Sąjungos]] [[NKVD]] komisaro pirmojo pavaduotojo Serovo buvo pasirašyta „Instrukcija dėl antisovietinio elemento išvežimo tvarkos iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“. Sudarant sąrašus, daugiausia prisidėjo kaimų seniūnai ir komunistų partijos nariai. Lietuvoje tremtinių sąrašus patvirtindavo [[Justas Paleckis]] ir [[Antanas Sniečkus]].

A. Sniečkus [[1956]] m.]] [[lapkričio 16]] d. prašė [[Tarybų Sąjunga|Sovietų Sąjungos]] komunistų partijos CK uždrausti apsigyventi Lietuvoje ir gretimose teritorijose „teistiems už kontrrevoliucinius nusikaltimus“, nes apie 8 tūkst. žmonių „savavališkai sugrįžo į Lietuvą“. Kadangi [[LTSR|Lietuvos TSR]] [[KGB]] sekė visus grįžtančius sovietinio teroro ir naikinimo sistemos liudytojus, LKP CK sekretorius B. Šarkovas pasiūlė padauginti saugumiečių. Jie turėjo garantuoti, kad pro sudaromą draudimų ir apribojimų sieną neprasmuks nė vienas buvęs kalinys ar tremtinys, o jau įsikūrusiems (ir įsikursiantiems) Lietuvoje bus sudarytos nepakeliamos gyvenimo sąlygos. [[1957]] m.]] [[sausio 14]] d. [[Tarybų Sąjunga|Sovietų Sąjungos]] VRM sprendimu Kaunas buvo pavadintas miestu su ypatingu pasų režimu, kuriame draudžiama gyventi kalintiems „už kontrrevoliucinius nusikaltimus“ ir „už banditizmą“. [[1957 m.]] [[sausio 21]] d.<ref>[http://tar.tic.lt/Default.aspx?id=2&item=results&aktoid=B2E81793-BDCD-40C5-ADCF-4EBCB6DE0D8C Įsakas dėl galios netekimo]. (žiūrėta 2012 m. kovo 6 d.)</ref> [[Justas Paleckis|J. Paleckis]] pasirašė įsaką, kuriuo buvusiems Lietuvos vyriausybės, politinių partijų vadovams, pogrindininkams ir [[Lietuvos partizanai|partizanams]], atlikusiems bausmę, buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Tiems, kurie vis dėlto grįžtų, buvo numatyta nauja bausmė – 5 metai tremties<ref>[http://lt.wikisource.org/wiki/1957_01_21_Lietuvos_TSR_AT_Prezidiumo_%C4%AFsakas Lietuvos TSR AT Prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsakas „Dėl uždraudimo grįžti į Lietuvą nuteistiesiems ir atlikusiems bausmę buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, buržuazinių politinių partijų vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams”]</ref>. Šis įsakas pristabdė lietuvių grįžimą, todėl [[Latvija|Latvijoje]], [[Gardinas|Gardine]] ir [[Kaliningrado sritis|Karaliaučiaus srityje]] ėmė augti lietuviškos buvusių kalinių bendruomenės.

[[1945]] m.]] LKP turėjo 3536 narius, [[1950]] m.]] – 27 753 narius, [[1970]] m.]] – 116 603, [[1986]] m.]] – 197 274.

[[1991]] m. sausio 11 d. LKP (SSKP) nusiuntė ultimatumą [[Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas|LR Aukščiausiai Tarybai]], reikalavo vesti kovą už nepriklausomybę laikantis okupacinių LTSR ir [[Tarybų Sąjunga|SSRSTSRS]] konstitucijų (remiantis 69 LTSR Konstitucijos straipsniu: „Lietuvos TSR pasilieka teisę laisvai išstoti iš TSR Sąjungos“, o [[Tarybų Sąjunga|SSRS]]TSRS Konstitucija užtikrina tas teises). Kitą dieną po ultimatumo AT vyko balsavimas, kurio metu reikalavimai buvo atmesti. Tą pačią dieną LKP (SSKP) įkūrė Lietuvos nacionalinį gelbėjimo komitetą, kurio pagrindinė užduotis buvo atkurti Lietuvos TSR ir grąžinti seną LTSR Konstituciją (keitimui prireikus, elgtis pagal tos Konstitucijos nuostatas). LKP taip pat sudarė savo vyriausybę, pasiruošusią perimti valdžią. Po [[Sausio įvykiai (1991 m.)|sausio 13-osios]] įvykių Lietuvoje KP pirmasis sekretorius [[Mykolas Burokevičius]] kelis kartus viešai pasisakė už ginkluoto valstybinio perversmo būtinybę, dėl ko LKP buvo apkaltinta valstybinio perversmo organizavimu ir uždrausta. [[Rugpjūčio 22]] d. LKP vadovams ir keliems aktyvistams pateikti kaltinimai dalyvavimu Sausio įvykiuose (tarp jų ir pirmajam sekretoriui). [[1999]] m. rugpjūčio 23 d. M. Burokevičius su dar keliais aktyvistais nuteistas kalėti 12 metų už žudynių ir valstybinio perversmo organizavimą.