Vikipedija

Italijos socialistų partija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Thijs!bot (aptarimas | indėlis)
Botai
60 408 keitimai
S robotas Pridedama: gl:Partido Socialista Italiano
Lang-Bot-as (aptarimas | indėlis)
106 625 keitimai
S robotas: brūkšneliai keičiami brūkšniais (pagal lietuvių kalbos rašybos normas)
Eilutė 2:
 
== Istorija ==
Įkurta [[1892]] m. [[Genuja|Genujos]] suvažiavime F. Turačio iniciatyva. [[1892]] -– [[1893]] m. vadinosi ''Italijos darbo žmonių partija'', [[1893]] -– [[1895]] m. ''Italijos darbo žmonių socialistų partija'', [[1895]] -– [[1930]], [[1947]] -– [[1966]] m. ir [[1969]] – [[1994]] m. Italijos socialistų partija, [[1930]] -– [[1947]] m. ''Italijos socialistine proletarinės vienybės partija'', [[1966]] -– [[1969]] m. ''Italijos jungtine socialistų partija''. Nuo [[1896]] m. buvo leidžiamas laikraštis „''Avanti!''“(Pirmyn) ir žurnalas „''Mondo operaio''“(Darbo pasaulis). Partija dalyvavo [[Antrasis Internacionalas|Antrojo]] ir [[Socialistų Internacionalas|Socialistų Internacionalų]] veikloje.
 
Organizacinė struktūra buvo teritorinė – gamybinė. Buvo sudaromi rajoniniai ir regioniniai komitetai. Aukščiausias organas -– suvažiavimas, šaukiamas kas 3 metai, rinko Nacionalinę asamblėją, į kurią be išrinktų suvažiavime narių įėjo ir parlamentinės frakcijos atstovai, regioninių komitetų ir provincijų federacijų sekretoriai. Partijoje buvo įteisintos frakcijos. Glaudžiai buvo bendradarbiaujama su Italijos darbo sąjunga.
 
[[1892]] m. priimtoje programoje buvo nustatytas parlamentinis kovos dėl valdžios kursas. [[1913]] m. rinkimuose gavo 22,8% balsų. [[Pirmasis pasaulinis karas|Karo]] metais sustiprėjo kairuoliška revoliucinė srovė. [[1919]] m. parlamento rinkimuose gavo 32% balsų.
Eilutė 12:
[[1922]] m. Italijoje prasidėjus [[Benedetas Musolinis|Benedeto Musolinio]] diktatūrai, iš partijos išėjo ir dešinieji lyderiai. [[1924]] m. PSI tapo ''Opozicinių partijų komiteto'' (Aventino bloko) nare. B. Musoliniui sustiprinus savo pozicijas, PSI perėjo į pogrindį, o jos lyderiai Pjetras Nenis ir R. Morandis nusprendė sujungti kairiųjų partijų jėgas. [[1934]] m. tarp PSI ir IKP Paryžiuje buvo sudarytas „''Vieningų veiksmų paktas''“, tapęs pagrindu Pasipriešinimo judėjimui. [[1943]] m. rugpjūčio 25 d. „''Politinis pranešimas''“ ir [[1945]] m. balandžio 27 d. „''Manifestas''“ paskelbė esmines socialines reformas.
 
[[1944]] -– [[1947]] m. su IKP sudarė Nacionalinės vienybės vyriausybę, o [[1946]] m. pasirašė antrąjį paktą su IKP. Tai leido įgyvendinti numatytas reformas. Tuo nepatenkinta Dž. Saragato grupė pasitraukė ir įkūrė [[Italijos demokratiniai socialistai|Italijos socialdemokratų partiją]] (SDI) bei pasipriešino tolesniam PSI bei IKP dalyvavimui vyriausybėje. Tai privertė PSI nutraukti ryšius su IKP.
 
[[1956]] m. sudaromas „''Vieningų veiksmų paktas''“ su [[Italijos krikščionių demokratų partija]] (IKDP) ir SDI. Partijos lyderis Pjetras Nenis iškėlė PSI autonomijos profsąjungų judėjime idėją. [[1962]] m. PSI rėmė krikdemų A. Fanfanio vyriausybę, o [[1963]] m. įėjo į Aldo Moro vyriausybę ir 10 metų dalyvavo koalicijose.
 
[[1966]] m. buvo sudaryta PSI ir SDI susijungimo sutartis ir įkurta ''Jungtinė socialistų partija.'' Tačiau rinkėjai šio aljanso nesuprato -– [[1968]] m. partija prarado 1,5 mln. balsų (apie 6% visų rinkėjų) ir gavo 62 vietas 632 vietų Atstovų rūmuose bei 37 vietas 321 vietos Senate. Bet 4,5% balsų ir 23 vietas Atstovų rūmuose bei 14 vietų Senate gavo [[1964]] m. iš PSI pasitraukusių kairiųjų ''Italijos socialistų proletarinės vienybės partija''. Komunistai gavo atitinkamai 170 ir 75 vietas.
 
[[1969]] m. Jungtinė partija vėl suskilo, be to iš jos pasitraukė dar viena dešinioji dalis, įkūrusi ''Unitarinę socialistų partiją''. [[1976]] po XL suvažiavimo PSI kairiojo sparno, vadovaujamo R. Lombardžio, dėka, partija vėl suartėjo su profsąjungomis, išplėtė veiklą savivaldybėse ir per pilietines iniciatyvas. Tačiau per [[1976]] m. [[birželio 20]] – 21 d. rinkimus PSI gavo tik 9,6% balsų ir turėjo 57 vietas Atstovų rūmuose bei 30 vietų Respublikos senate, o tai leido dešiniesiems, vadovaujamiems [[Betinas Kraksis|B. Kraksio]], perimti vadovavimą partijai. Buvo nutraukti visi santykiai su IKP, pasistengta ją susilpninti, kad vėl būtų atnaujinta koalicija su IKDP.
Eilutė 26:
[[1980]] m. vėl buvo sudaryta sutartis su SDI dėl bendradarbiavimo, siekiant valdžios. Po [[1983]] m. rinkimų, kuriuose PSI gavo 11,4% balsų ir 73 vietas deputatų rūmuose bei 38 senate, prezidentas socialistas A. Pertinis pavedė B. Kraksiui sudaryti naują vyriausybę. Į ją įėjo 16 IKDP, 6 PSI, 3 SDI, 3 respublikonų ir 2 liberalų atstovai. Išsilaikiusi iki [[1987]] m. kovo, ši vyriausybė pasiekė pokario metų legislatūros rekordą. Per ketverius metus jai pavyko pasiekti, kad Italijos [[Bendrasis nacionalinis produktas]] padvigubėtų, buvo nutiestos naujos automobilių magistralės, išplėsti uostai, kai kuriose srityse padidinti darbo užmokesčiai.
 
[[1984]] m. LXIII suvažiavime priimtos tezės „''Už šiuolaikinį reformizmą''“ atmetė ir neokonservatyvų [[Monetarizmas|monetarizmą]], ir tradicinį socialdemokratų [[Keinsizmas|keinsizmą]] kovojant su ekonomikos krize bei paskelbė savąjį neodirižizmą -– didesnį, nei įprasta valstybės kišimąsi į ekonomiką, aukščiau visko iškeliant vargingiausių sluoksnių interesus. Deja, šios programos beveik nesilaikė vyriausybė, panaikinusi netgi svarbiausią profsąjungų iškovojimą -– slankiąją atlyginimų sistemą.
 
[[1987]] m. rinkimuose PSI gavo 14,3% balsų, 94 vietas deputatų rūmuose ir 36 senate. Tačiau netrukus socialistų ir [[Italijos krikščionių demokratų partija|krikdemų]] lyderiai buvo apkaltinti korupcija, ryšiais su mafija, šalis įgrimzdo į teismų maratoną, atvedusį į valdžią ne mažiau korumpuotas dešiniąsias jėgas.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Italijos_socialistų_partija"