Abakachanas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 43:
Ne ilgai prieš savo mirtį Chulagu norėjo vesti Bizantijos princesę ir 1265 m. imperatorius [[Mykolas VIII Paleologas]] jam išsiuntė nesantuokinę dukterį Mariją Despiną Paleologę, kurią lydėjo stačitikių patriarchas Eutimijus. Ji į Persiją atvyko jau po Chulagu mirties ir ištekėjo už naujojo valdovo Abakos. Mongolų Marija Despina buvo vadinama Despina Chatun. Ji perėmė krikščionių globą, kai kuriose Abakos kaldintose monetose yra vaizduojamas kryžius ir įrašas arabų raštu "dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, vienintelio Dievo, vardu".
=== Užsienio politika ===
Abaka tęsė Chulagu pradėtą kovą su Aukso Orda, kuri buvo susivienijusi su Egipto [[Mameliukai|mameliukais]]. 1265 m. pabaigoje Abakos brolis Joškutas sumušė įsiveržusias Aukso ordos pajėgas, vadovaujamas [[Nogajus|Nogajaus]]. 1266 m. apsaugai nuo antpuolių iš šiaurės įsakė pastatyti sieną šiauriniame Kuros upės krante. Po to Abaka perėmjo į puolimą, tačiau turėjo atsitraukti priartėjus pagrindinėms Berkės pajėgoms. Kariuomenės susitiko priešpriešais viena kitą, tačiau pagrindinis susirėmimas neįvyko, nes 1267 m. pardžioje mirė [[Berkė]] ir Aukso Ordos pajėgos atsitraukė į šiaurę. Abaka sudarė taiką su nauju Aukso ordos chanu Mengu Timūru. 1266 m. jis pastatė sieną rytinėje [[Gruzija|Gruzijoje]] nuo Aukso ordos ir vykdė karines kampanijas prieš Kaukazo gentis. Apie 1269 m. į Chorasaną įsiveržė Čagatajų chano Barako pajėgos. 1270 m. Abaka sumušė ir išvijo Barako armiją. Mirus Barakui, 1272 ar 1273 m. Abakos pajėgos užėmė ir nusiaubė [[Buchara|Bucharą]]. Po to rimtų karų [[Ilchanatas|Ilchanato]] rytuose nebuvo, nors [[Farsas|Farso]] gyventojai turėjo kęsti nuolatinius puldinėjimus iš rytų.▼
▲Abaka tęsė Chulagu pradėtą kovą su Aukso Orda, kuri buvo susivienijusi su Egipto [[Mameliukai|mameliukais]]. 1265 m. pabaigoje Abakos brolis Joškutas sumušė įsiveržusias Aukso ordos pajėgas, vadovaujamas [[Nogajus|Nogajaus]]. 1266 m. apsaugai nuo antpuolių iš šiaurės įsakė pastatyti sieną šiauriniame Kuros upės krante. Po to Abaka perėmjo į puolimą, tačiau turėjo atsitraukti priartėjus pagrindinėms Berkės pajėgoms. Kariuomenės susitiko priešpriešais viena kitą, tačiau pagrindinis susirėmimas neįvyko, nes 1267 m. pardžioje mirė [[Berkė]] ir Aukso Ordos pajėgos atsitraukė į šiaurę. Abaka sudarė taiką su nauju Aukso ordos chanu Mengu Timūru. 1266 m. jis pastatė sieną rytinėje [[Gruzija|Gruzijoje]] nuo Aukso ordos ir vykdė karines kampanijas prieš Kaukazo gentis.
Kitus karus Abaka vykdė su Egipto [[mameliukai]]s dėl įtakos Sirijoje. 1268 m. jo vasalas, [[Antiochija]], pasidavė [[Beibarsas I|Beibarsui I]], 1269 m. jis nesugebėjo sutrukdyti mameliukų įsiveržimo į Armėniją (Kilikiją). Prieš juos Abaka siekė sudaryti sąjungą su Europos valdovais, kurie patyrė vieną pralaimėjimą mameliukams po kito. 1274 m. jo pasiuntiniai buvo Lione, 1276 m. Italijoje, 1277 m. - Romoje ir Anglijoje. Europoje galima sąjunga su mongolais buvo sutikta su entuziazmu. Abakachanas gavo Anglijos karaliaus [[Eduardas I|Eduardo I]] (1274 m.), Klemenso IV (1267 m.), [[Grigalius X|Grigaliaus X]] (1274 m.) ir [[mikalojus III|Mikalojaus III]]-ojo (1277 m.) laiškus. Abakachano pasiuntiniai dalyvavo 1277 m. [[Liono II susirinkimas|Antrajame Liono susirinkime]]. Visgi realios paramos prieš Egiptą Abaka nesulaukė. ▼
Apie 1269 m. į Chorasaną įsiveržė Čagatajų chano Barako pajėgos. 1270 m. Abaka sumušė ir išvijo Barako armiją. Mirus Barakui, 1272 ar 1273 m. Abakos pajėgos užėmė ir nusiaubė [[Buchara|Bucharą]]. Po to rimtų karų [[Ilchanatas|Ilchanato]] rytuose nebuvo, nors [[Farsas|Farso]] gyventojai turėjo kęsti nuolatinius puldinėjimus iš rytų.
1277 m. mameliukai sumušė Abakos pajėgas Mažojoje Azijoje. 1278 m. užkariavo Kaukazo tautas. 1280 m. Abaka surengė atsakomąjį žygį prieš mameliukus, užėmė [[Alepas|Alepą]], bet jo pajėgos patyrė sutriuškinimą 1281 m. Antrajame Homso mūšyje. Tarp Abakos žmonų buvo Bizantijos imperatoriaus duktė Marija, kuri anksčiau buvo skirta Chulagu, ir jis palaikė gerus santykius su rytų krikščionimis, tikriausiai dėl siekio turėti sąjungininkų kovose su mameliukais ir viduje, kur įvairios maištininkų grupės irgi kėlė galvas, pavyzdžiui, [[izmailitai]] 1271 m. užėmė buvusią [[asasinai|asasinų]] tvirtovę Girdkuchą. Abaka religiškai buvo artimas budizmui ir išpažino protėvių šamanizmą. Ilchanato sostinę jis buvo perkėlęs į [[Tebrizas|Tebrizą]]. Abaka mirė 1284 m. balandžio 1 d. [[Hamadanas|Hamadane]] nuo alkoholizmo. Jo brolis [[Tekuderas]] tapo sekančiu ilchanu. Kaip ir tėvas, Abaka buvo palaidotas [[Urmija|Urmijos ežero]] Šahi saloje.▼
Kitus karus Abaka vykdė su Egipto [[mameliukai]]s dėl įtakos Sirijoje. 1268 m. jo vasalas, [[Antiochija]], pasidavė [[Beibarsas I|Beibarsui I]], 1269 m. jis nesugebėjo sutrukdyti mameliukų įsiveržimo į Armėniją (Kilikiją). Beibarso pastangos išlaisvinti Rumo musulmonus nuo mongolų valdymo nepavyko, nes čia jis susidūrė su didele mongolų armija. 1277 m. Beibarsas grįžo į Egiptą, kur mirė.
▲
▲
== Šaltiniai ==
| |||