Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
[[Vaizdas:
'''Baisogalos geležinkelio stotis''' – [[geležinkelio stotis]], įsikūrusi [[Radviliškio rajonas|Radviliškio rajone]], [[Baisogala|Baisogalos]] miestelyje, [[Geležinkelis Vilnius–Klaipėda|Vilnius–Klaipėda geležinkelio]] linijoje, tarp [[Kėdainiai|Kėdainių]] ir [[Radviliškis|Radviliškio]]. Stotį sieja automobilių keliai {{RK3404}}, {{RK3414}} ir {{RK3430}}. Čia atvyksta keleiviniai ir krovininiai traukiniai. Geležinkelio stotis praradusi savo buvusią svarbą ir gyvybę: du kartus per savaitę keleivius teveža vienas traukinys Kaunas-Šiauliai, be to, nepatogiu laiku.
Baisogalos geležinkelio stoties istorinių statinių kompleksas, užimantis 4731 m² plotą, nuo [[2006]] m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą, yra regioninės reikšmės inžinerinis paminklas. Kompleksą sudaro geležinkelio stoties dviaukštis keleivių namas, stoties [[Vandens bokštas|vandentiekio bokštas]], stoties [[rampa]]. Stotis ir vandentiekio bokštas išdėstyti dešinėje geležinkelio ruožo Radviliškis-[[Gudžiūnų GS|Gūdžiūnai]] pusėje, orientuoti lygiagrečiai su [[Peronas|peronu]].
[[1871]] m. [[rugsėjo 4]] d. atidarius [[Liepojos–Romnų geležinkelis|Kauno-Liepojos geležinkelio]] liniją, šiame krašte buvo pastatyta stotis, gavusi pavadinimą nuo Baisogalos bažnytkaimio, buvusio už kelių kilometrų. Netrukus netoli naujosios stoties susikūrė nauja gyvenvietė – antroji Baisogala, dabar vadinama Baisogalos priestočiu. [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] išvakarėse Priestotyje jau buvo apie trisdešimt namų, kelios krautuvės, [[lentpjūvė]]. [[1915]] m. Baisogalą užėmus [[kaizeris|kaizerinės]] [[Vokietija|Vokietijos]] kariuomenei, [[Rusijos imperijos kariuomenė|rusai]], pasitraukdami iš stoties, į Rusijos gilumą deportavo geležinkelių personalą, susprogdino tiltus, sugriovė kelius. Vokiečiai geležinkelį atgaivino [[1916]] m.: susiaurino [[Geležinkelio vėžės|kelio vėžę]], paklojo vienbėgį kelią, o [[1917]] m. [[gruodžio 15]] d. baigė antrojo kelio tiesimą. Tuomet traukinių pralaidumas pakilo iki 72 traukinių porų per parą.
[[1919]] m. liepą Lietuvos geležinkeliai perėmė Baisogalos geležinkelių stotį iš vokiečių kariuomenės. Pasitikti pirmąjį lietuvišką traukinį susirinko minios žmonių. Tiesa, traukiniu atvykę oficialūs besikuriančios Lietuvos geležinkelių administracijos atstovai juos sveikino ne lietuvių kalba, kurios nemokėjo.
Lietuvių perimta stotis buvo stipriai nuniokota, neveikė [[vandentiekis]], todėl geležinkelininkams teko gerokai paplušėti. Tik [[1924]] m. baigtas kapitalinis stoties keleivių namo remontas. Po trejų metų laikraščio „[[Sąsieka]]“ korespondentas rašė, kad pirmame aukšte buvo stoties patalpos, antrame aukšte gyveno stoties viršininkas ir traukinių kontrolierius, kiti stoties tarnautojai (1 stoties viršininko padėjėjas ir 4 iešmininkai) gyveno [[flygelis|fligeliuose]] kartu su keliais kelių tarnybos tarnautojais. Ankštas patalpas turėjo stoties budėtojas. Stotyje buvo bufetas. Baisogalos stotis buvo IV klasės ir komerciniu atžvilgiu veikė gerai. Stoties vagonų apyvartą daugiausia sudarė [[miškas|miško]] medžiaga (apie 1500 vagonų per metus). Be to, dar iš stoties buvo išsiunčiama apie 50 [[vagonas|vagonų]] javų (daugiausia iš Komaro ir Jagmino dvarų) ir kasdien 25 bidonai pieno (į Kauną ir Kėdainius). Į stotį daugiausiai ateidavo vagonai su trąšomis (per metus apie 40 vagonų). Keleivių iš Baisogalos stoties važiavo nedaug, nes stoties rajone buvo daugiausia dideli miškai, stotis buvo per toli nuo didžiųjų miestų.
▲'''[[Varšuvos radijo stiebas|Daugiau…]]'''
<noinclude>[[Kategorija:Pirmo puslapio skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude>
| |||