Ieva Simonaitytė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S patikslintas neteisingas laikraščio apibūdinimas. Laikraštis buvo antikomunistinis ir viešino komunistų nusikaltimus. Antisemitinis jis nebuvo (kitaip visiškas nesusipratimas tolesnis tekstas, kad „vokiečiai cenzoriaikuo mažiau prikibtų“ – vokiečių cenzoriai prie antisemitinių laikraščių nesikabinėjo) |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 24:
Literatūrine kūryba pradėjo užsiiminėti veikiama I-ojo pasaulinio karo įspūdžių. Pirmąjį kūrinį (eil. „Ak, karas karas išgąsdingas“) išspausdino 1914 m. „Tilžės keleivyje“. Dar bendradarbiavo „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvių ceitungoje“, „Rytojuje“, „Klaipėdos krašto žodyje“, „Lietuvos keleivyje“. Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos krašto laikraščiuose paskelbė eilėraščių, apybraižų, apsakymų.
Pripažinimo literatūros pasaulyje susilaukė už 1935 m. išleistą romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (už jį 1936 m. paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija). Romane vaizduojamas tragiškas Mažosios Lietuvos lietuvių likimas, nagrinėjama vienos vietos lietuvių giminės kelių kartų raida, savimonės irimas vokiečių kolonizacijos metu. Nuo [[1936]] m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. [[1938]]–[[1939]] m. rašytoja gydėsi [[Šveicarija|Šveicarijoje]]. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, I. Simonaitytė apsigyveno [[Kaunas|Kaune]]. Kaip puiki vertėja, jinai 1941 m. antikomunistinį (antibolševikinį) laikraštį
Nuo 1963 m. iki mirties I. Simonaitytė gyveno Vilniuje. [[1968]] m. parašė memuarų knygą „Gretimos istorijėlės“. I. Simonaitytės kūrybai būdingas lietuviškos tautinės savimonės gvildenimas, gilinimasis į žmogiškąją asmenybę, dorovinių problemų nagrinėjimas, priešinimosi germanizacijai svarstymai.
|