Gėlininkystė: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Gėlininkystė''' -– [[augalininkystė]]s šaka apimanti [[augalas|augalų]] auginimą [[parkas|parkams]], [[sodas|sodams]], skverams ir kitiems želdynams, sodybiniams sklypams, gyvenamųjų ir visuomeninių patalpų vidui ir išorei (balkonams, palangėms) puošti, taip pat puokštėms, moksliniams tyrimams ir mokomiesiems reikalams.

Skiriama lauko ir [[šiltnamis|šiltnamių]] gėlininkystė. [[Lietuva|Lietuvoje]] lauke daugiausia auginamos vietos klimato sąlygas pakeliančios [[gėlė]]s (pvz., [[begonija|begonijos]], [[bijūnas|bijūnai]], [[flioksas|flioksai]], [[gvaizdūnė]]s, [[tulpė]]s, [[jurginas|jurginai]], [[kardelis|kardeliai]], [[našlaitė]]s, [[ratilis|ratiliai]]), šiltnamiuose -– gėlės, kurioms lauko sąlygos netinka (pvz., [[gerbera|gerberos]], [[gvazdikas|gvazdikai]], [[rožė]]s, [[ciklamenas|ciklamenai]], [[žilė]]s).

Žinių apie gėlininkystę Lietuvoje yra iš [[XVI amžius|XVI a.]] Daug gėlių [[XVIII amžius|XVIII a. pab.]] -– [[XIX amžius|XIX a. pr.]] buvo auginama miestų ir dvarų želdynuose, vienuolynų parkuose ir soduose. Didelę reikšmę gėlininkystės plėtotei turėjo [[Gardinas|Gardine]] ([[1775]]) ir [[vilnius|Vilniuje]] ([[1781]]) įkurti botanikos sodai. [[1923]] gėlininkystės centru tapo kauno botaninis sodas. Nuo [[1925]] aukštesniojoje sodininkystės ir daržininkystės mokykloje ([[Aukštoji Freda]]) buvo dėstoma [[dekoratyvinė sodininkystė]], vėliau Žemės ūkio akademijoje ([[Dotnuva]]) buvo dėstomas gėlininkystės kursas. [[1930]] Kaune gėlėms auginti auginti buvo pastatyta 2000 m² šiltnamių. Gėlininkystė ypač buvo plėtojama nuo [[XX amžiaus 7-as dešimtmetis|XX a. 7-as dešimtmečio]]. Įkurta apželdinimo trestų ir gėlininkystės ūkių, įrengta daug [[gėlynas|gėlynų]] miestų parkuose, aikštėse, skveruose, išplėsta šiltnamių statyba. Nuo [[1959]] m. rengiamos respublikinės gėlių parodos, metų pavyzdinių sodybų konkursai.