Veprių dvaras: Skirtumas tarp puslapio versijų

9 pridėti baitai ,  prieš 1 metus
S
Šemetoms Vepriai atiteko kaip kraitis<ref>http://dworypogranicza.pl/index.php/litwa/239-wieprze</ref>, kai [[Melchioras Stanislovas Šemeta|Merkelio Stanislovaičio Šemetos]] ir Elžbietos Hlebovičiūtės sūnus [[Ukmergė|Vilkmergės]] [[pakamaris]]<ref>https://www.geni.com/people/Melchior-Szemet-h-%C5%81ab%C4%99d%C5%BA/6000000014949515749</ref> Merkelis Šemeta (1550-?) vedė Marcijono Oginskio vyriausiąją dukterį Barborą Oginskaitę (c. 1595-c. 1651), kuri [[Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia|Veprių bažnyčiai]] apie 1647 m. padovanojo inventorių.<ref>http://www.samogit.lt/KULTURA/Barbora_Oginskiaite_Semetiene.htm</ref> Šemetos ant piliakalnio kalvos pasistatydino ištaigingus renesansinius rūmus. Yra žinoma, kad Barbora Oginskaitė Šemetienė 1651 m. sudarytu testamentu Veprių dvarą užrašė savo broliui [[Minsko vaivada|Minsko vaivadai]] ir [[Trakų vaivadija|Trakų kaštelionui]] [[Aleksandras Oginskis|Aleksandrui Oginskiui]]<ref>https://www.ipsb.nina.gov.pl/a/biografia/aleksander-oginski-z-kozielska-h-wlasnego</ref> tačiau jis neilgai ją tepergyveno.
 
Dvaras kraičio keliu perėjo [[Naugarduko vaivada|Naugarduko vaivadai]] [[Steponas Tyzenhauzas|Steponui Tyzenhauzui]] (1630-1708), 1660 m. vedusiam Merkelio ir Barboros sūnaus [[Slanimas|Slanimo]] pakamario Gabrieliaus Šemetos (1610-1649) dukterį Barborą Šemetaitę Tyzenhauzienę (1645-?). Jų sūnaus [[Jonas Steponas Tyzenhauzas|Jono Stepono Tyzenhauzo]] sūnus, Kupiškio ir [[Vilkmergės pavietas|Vilkmergės seniūnas]] Benediktas Tyzenhauzas (1693-?) karų nuniokotą dvarą paliko savo sūnui Mykolui. Po [[Podolė]]s seniūno Mykolo Tyzenhauzo (1725-1767) mirties dvaras atiteko jo našlei [[Livonija|Livonijos]] bajorei Barbarai von Syberg Tyzenhauzienei (c. 1735-1811), kuri apie 1768 m. antrą kartą ištekėjo už [[Vitebsko vaivada|Vitebsko vaivados]] [[Mykolas Kosakovskis|Mykolo Kosakovskio]] (1733-1798). Brolio vaikų globą, tuo pačiu ir dvarą, siekė perimti [[Lietuvos dvaro paiždininkis]] [[Antanas Tyzenhauzas]], užginčijęs brolio testamentą. Iki 1779 m., dėl dvaro vyko aršūs teisminiai ginčai tarp jo ir Mykolo Kosakovskio. Galiausiai [[1808]] m. Mykolo sūnus, [[Rokiškio dvaras|Rokiškio dvaro]] statytojas [[Ignotas Tyzenhauzas]] (1760–1822) pardavė dvarą Barboros ir jos antrojo vyro sūnui, [[ATR]] kariuomenės pulkininkui, [[Targovicos konfederacija|Targovicos konfederatui]], buvusiam [[Lietuvos didysis medžioklis|Lietuvos didžiajam medžiokliui]] [[Juozapas Dominykas Kosakovskis|Juozapui Dominykui Kosakovskiui]] (''Józef Dominik Kossakowski''). [[1831 m. sukilimas|1831 m. sukilimo]] metu jam priklausančiame dvare su 300 sukilėlių kariuomene buvo apsistojusi [[Emilija Pliaterytė]].
 
Darą, kurio žemės tuo metu užėmė apie 2700 ha, kaip savo šeimos rezidenciją perėmė Juozapo Kosakovskio jauniausia duktė Pelagija (1797-1881), [[1833]] m. antrą kartą ištekėjusi už [[Škotija|škotų]] kilmės buvusio [[Indija|Indijos]] jūrų laivyno tarnautojo, Meathie ir Kincaldrum'o ([[Angusas|Anguse]]) eskvairo Aleksandro Bower Saint Clair (1800-1880) (vietinių vadintu ''Sánkleru''); čia susilaukė sūnų būsimo Britų Imperijos generalinio konsulo [[Jasai (Rumunija)|Jasuose (Rumunija)]]<ref>https://www.ipsb.nina.gov.pl/a/biografia/stanislaw-saint-clair</ref> Aleksandro (1834-1880), būsimo sukilimo prieš Rusijos valdžią [[Bulgarija|Bulgarijoje]] organizatoriaus Stanislovo (1835-1887) ir Roberto Felikso (1839-1897) bei jaunų mirusių Jokūbo ir Olgos.<ref>V. Mačiekus ''Lietuvos valsčiai.Vepriai'', Versmė 2011, Vilnius ISBN 978-9955-589-18-1, 789955589181]</ref> Sutuoktiniai buvę dailininkai mėgėjai, savo tapytais darbais puošdavę Veprių dvaro rūmų interjerą, o Aleksandras dar turėjo ir puikų balsą. Tuo metu Veprių dvaras ir parkas buvo atnaujinti; architektūrinis ansamblis iš esmės susiformavo.[[File:VepriuRumai.jpg|thumb|left|Neišlikusių centrinių rūmų vaizdas XIX a. pabaigoje ([[Stanislovas Kazimieras Aleksandras Vladislovas Alojzijus Kosakovskis|Stanislovo Kosakovskio]] fotografija) |247x247px]]Iš Saint Clair'ų [[1855]] m. dvarą nusipirko dailininkės mėgėjos Onos Römerytės (''Anna Römerówna-Podbereska'', 1805-1890) ir Ksavero Podbereskio (''Ksawery Drucki-Podbereski'', 1806-1899) šeima, persikėlusi gyventi iš [[Musninkai|Musninkų]], o apie 1883 m., po gaisro, jį įsigijo grafas [[Adomas Pliateris|Adomas Alfredas Pliateris]], tačiau pats čia negyveno. Jo sūnus [[Marijonas Vandalinas Pliateris]] (''Marian Stefan Wandalin Plater'') valdė dvarą nuo tėvo mirties ([[1909]] m.) iki [[1923]] metų. Jo valdymo laiku pastatyti ar rekonstruoti dauguma dvarui priklausiusių statinių miestelyje. XIX a. dvare, prie Riešės upelio, yra veikusi popieriaus dirbtuvė. Marijonas Pliateris 1910 m. į Veprių dvarą iš [[Švėkšna|Švėkšnos]] perkėlė [[Jurgis Pliateris (1810)|Jurgio Pliaterio]] biblioteką, kurioje tarp 2500 tomų knygų 1919 m. buvo aptiktas pirmojo [[Simonas Daukantas|Simono Daukanto]] istorinio veikalo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ rankraštis. Prie šių dokumentų prisidėjo dvare jau buvę Tyzenhauzų ir [[Šemetos|Šemetų]] archyvai.
5 066

pakeitimai