Juodkalnijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 2:
'''Juodkalnijos istorija''' – [[Juodkalnija|Juodkalnijos]] teritorijoje egzistavusių valstybių ir tautų istorija. Ji artimai susijusi su gretimų šalių – [[Serbija|Serbijos]], [[Bosnija ir Hercegovina|Bosnijos ir Hercegovinos]] istorija.
 
Senovėje Juodkalnijos teritorija buvo apgyvendinta [[ilyrai|ilyrų]]. Nuo I a.pr.m.e. ji buvo [[senovės Roma|Senovės Romos]] valdžioje. VII a. čia apsigyveno pietų slavai. IX a. Juodkalnijos teritorijoje buvo trys kunigaikštystės: [[Duklia]] pietinėje dalyje, [[Travunija]] vakaruose ir Raška šiaurėje. XI-XII a. Juodkalnijos teritorija priklausė [[Duklja|Dukljos valstybei]], kuri buvo serbų valstybingumo centras ir savo egzistavimo pabaigoje apėmė visas serbų žemes. Valdant serbų županui Stefanui Nemanjai (apie 1170-1196 m.) prijungta prie Nemanjičių valstybės. Žlugus [[Serbijos imperija|serbų imperijai]] susikūrė savarankiška [[Zetos kunigaikštystė]] (XIV–XV a.). XIV a. pb. - XV a. pirmoje pusėje pakrantės meistaimiestai atiteko Venecijai. 1439 m. į Juodkalnijos teritoriją įsiveržė turkai. 1499 m. Juodkalnija buvo oficialiai prijungta prie Osmanų imperijos. XVII a. Cetinės metropolitai tapo politiniais Juodkalnijos valdovais. 1796 m. Juodkalnija faktiškai tapo nepriklausoma, vėliau susikūrė [[Juodkalnijos kunigaikštystė]] (1878–1910) ir [[Juodkalnijos karalystė]] (1910–1916). Dabartinę nepriklausomybę Juodkalnija gavo [[2006]] m.
 
== Antika ir Bizantijos valdymas==
Eilutė 57:
[[Vaizdas:Flags, about 1800.gif|thumb|100px|Juodkalnijos vladikų vėliavos XIX a.]]
{{main|Osmanų imperija|Juodkalnijos vladikos}}
Paskutiniaisiais Crnojevičių valdymo metais Juodkalnija aktyviai kovojo su [[Osmanų imperija]], tačiau [[1496]] m. buvo įjungta į jos sudėtį. Po Osmanų užkariavimo dalis dabartinės Juodkalnijos, vadinamasis [[Sandžakas (regionas)|Sandžakas]] (istoriškai jis nebuvo Juodkalnijos dalimi iki 1912 m.) buvo Osmanų valdomas nuo 1498 iki 1912 m., [[Juodkalnijos pakrantė|vakarinė Juodkalnijos pakrantė]] buvo valdoma [[Venecijos Respublika|Venecijos]], o. likusiLikusi Juodkalnijos dalis nuo 1516 m. faktiškai tapo nepriklausoma [[Teokratija|teokratine valstybe]], kai JuodkalnijosCrnojevičių klanaipalikuonis savoDžuradžas valdovuV, išrinkonominalus vladiką Vavilą. Tik nedideli miesteliaikunigaikštis, buvopabėgo kontroliuojamiį OsmanųVeneciją, o kalnaiJuodkalnijos irklanai kaimiškosiossavo vietovėsvaldovu faktiškaiišrinko buvovyskupą nepriklausomomis ir valdomos keleto Juodkalnijos klanųVavilą.<ref>Stephen Clissold (1966). A short history of Yugoslavia from earliest times to 1966, chapter III</ref>
 
Osmanų imperijos valdymas Balkanuose sukėlė masines krikščionių migracijas į šiaurę. Tuo metu serbai kolonizavo [[Voivodina|Voivodiną]], o [[albanai]] migravo į dabartinį [[Kosovas|Kosovą]] ir šiaurės [[Albanija|Albaniją]]. Pastaroji, sudariusi pietines teritorijas nuo [[Skutario ežeras|Skutario ežero]] su didžiausiu miestu [[Škoderis|Skodra]], iki XV a. buvo Juodkalnijos etninė teritorija. Stumiami albanų juodkalniečiai apgyvendino dalį šiauriau buvusios [[Hercegovina|Hercegovinos]], t. y. Juodkalnijos kultūrinis regionas „pasislinko“ į šiaurę.
 
=== Renkamų vladikų valdymas (1516–1696 m.) ===
Iš karto po Juodkalnijos sandžako įkūrimo, Crnojevičių palikuonis Džuradžas V, nominalus kunigaikštis, [[1516]] m. pabėgo į Veneciją, palikdamas savo sostinę [[Cetinjė]] vietos vyskupui. Šis kalnuotame krašte aplink sostine gavo religinę autonomiją nuo osmanų ir įkūrė nedidelę teokratinę valstybę, valdoma vyskupų ([[vladikos|vladikų]]). Šis atvejis buvo vienintelis toks Balkanuose. Juodkalnijos vyskupai pripažino Osmanų valdžią, tačiau tvarkėsi autonomiškai.
 
Juodkalnijos vyskupai pripažino Osmanų valdžią, tačiau tvarkėsi autonomiškai. Tik nedideli miesteliai buvo kontroliuojami Osmanų, o kalnai ir kaimiškosios vietovės faktiškai buvo nepriklausomomis ir valdomos keleto Juodkalnijos klanų.<ref>Stephen Clissold (1966). A short history of Yugoslavia from earliest times to 1966, chapter III</ref> klanams vadovavo vadai, kurie kelis kartus metuose rinkdavosi Juodkalnijos sostinėje Cetinėje, kur priimdavo svarbius tautai sprendimus, spręsdavo tarpusavio ginčus ir skelbdavo karą.
Nuo [[1696]] m. vladikų postas tapo paveldimas, ir čia įsitvirtino [[Petrovičių-Njegošų dinastija]] (''Петровић-Његош''). Kadangi vyskupai negalėjo tuoktis, linijos perdavimas vykdavo iš dėdės sūnėnui. Vienas žymiausių vladikų buvo [[Petaras II]] (1813–1851), kurio reformos paruošė šalį sekuliarizacijai.
 
Per 180 metų nuo pirmojo vladikos paskyrimo jie buvo renkami klanų ir gyventojų, kol šią sistemą galiausiai 1696 m. pakeitė paveldėjimu grįsta tvarka. Didžiąją dalį šio laikotarpio juodkalniečiai kovojo su Osmanų imperija dėl savo išlikimo.
 
NuoPo to, kai [[1696]] m. vladikų postas tapo paveldimas, ir čia įsitvirtino [[Petrovičių-Njegošų dinastija]] (''Петровић-Његош''). Kadangi vyskupai negalėjo tuoktis, linijos perdavimas vykdavo iš dėdės sūnėnui. Vienas žymiausių vladikų buvo [[Petaras II]] (1813–1851), kurio reformos paruošė šalį sekuliarizacijai.
 
Vienas iš Crnojevičių šeimos pretendentų į sostą, kuris priėmė islamą, įsiveržė į Juodkalniją taip pat kaip ir Skenderberbegas Crnojevičius prieš trisdešimt metų ir taip pat nieko nepasiekė. Pasaulietinis vadovas Vukotičius atmušė turkų puolimą. Tuo metu Osmanai buvo pernelyg užsiėmę karu Vengrijoje ir kitą įsiveržimą į Juodkalniją surengė 1570 m.
 
Iš juodkalniečių Osmanai rinko mokesčius ir atsisakymas šiuos mokesčius mokėti greičiausiai paskatino pašos įsiveržimą valdant vyskupui Rufimui, kurio metu turkai buvo priversti atsitraukti patyrę didelių nuostolių Leškopolės mūšyje 1604 m. Mūšis įvyko, kai apie 1500 juodkalniečių užpuolė 10 000 turkų karių stovyklą Leškopolėje nakties metu.
 
1613 m. Arslanas Paša surinko 40 000 karių armiją ir užpulė Senosios Juodkalnijos dalį. Turkų karių buvo dukart daugiau nei visų Senosios Juodkalnijos gyventojų kartu sudėjus. Rugsėjo 10 d. juodkalniečiai susitikimo su turkų kariuomene toje pačioje vietoje, kur beveik prieš šimtą metų buvo nugalėtas Skenderbegas Cnojevičius. Juodkalniečiai, kuriems apdėjo kaimyninės gentys surinko 4000 karių. Nepaisant to jie sugebėjo sumušti kelis kartus didesnę turkų kariuomenę, Arslanas Paša buvo sužeistas. Osmanų pajėgos netvarkingai atsitraukė, daugybė jų nuskendo Moračos vandenyse, dar daugiau žuvo nuo juos persekiojančių juodkalniečių rankų.
 
Ši laikotarpį Juodkalnijoje ir jos sėkmės prieš priešus priežastis plačiai aprašė tuometinis rašytojas Mariano Bolizza.
 
== Nepriklausoma Juodkalnija ==