Otto von Bismarck: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Automatinis kalbos klaidų taisymas. |
S Automatinis kalbos klaidų taisymas. |
||
Eilutė 86:
Po [[1866]] m. karo Prūsija prijungė Hanoverio karalystę, Austrijos sąjungininkę. Buvo susitarta, kad Hanoverio karalius Jurgis V pasiliks apie 50 % karaliui priklausančio turto. Likę pinigai turėjo būti pervesti į nacionalinį iždą. Po to Bismarkas apkaltino Jurgį rengiant sąmokslą prieš valstybę ir atėmė jo dalį (16 mln. talerių) [[1868]] m. pavasarį. Iš tų pinigų Bismarkas įkūrė „slidųjį“ fondą (''Reptilienfonds''), skirtą papirkti žurnalistus ir diskredituoti politinius priešus. [[1870]] m. dalį šių pinigų jis panaudojo papirkti [[Bavarija|Bavarijos]] karalių Liudviką II, kad šis pritartų Vilhelmo I tapimui Vokietijos imperatoriumi.
Tie pinigai taip pat buvo panaudoti šnipinėti princo Federiko ir Viktorijos šeimynai. Jie buvo dideli princo Alberto gerbėjai ir planavo valdyti drauge kaip princas Albertas ir karalienė Viktorija bei planavo pataisyti vykdomosios valdžios trūkumus. Kanclerio, atsakingo kaizeriui, pareigybę turėjo pakeisti britiško stiliaus ministrų kabinetas, kurio ministrai turės atsakyti [[Reichstagas (institucija)|Reichstagui]]. Vyriausybės politika turėjo būti vykdoma pasiekus bendrą ministrų susitarimą. Kad pakenktų
[[1892]] m., po Bismarko atleidimo, kaizeris [[Vilhelmas II]] sustabdė fondo veiklą, o turto duodamas palūkanas pervedė į nacionalinį biudžetą<ref>Brockhaus-Enzyklopädie, (17th edition, 1966-74)</ref>.
| |||