Michelangelo Merisi da Caravaggio: Skirtumas tarp puslapio versijų

S
Automatinis klaidų taisymas.
S (Automatinis klaidų taisymas.)
 
=== Paskutiniai metai Romoje ===
1601 m. Karavadžas paliko kardinolo Francesco Maria del Monte globą ir perėjo pas kardinolą Girolamo Mattei.<ref>Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „In the house of Mattei“</ref> Periodas pas kardinolą Monte Bellori apibūdinamas kaip vienintelis šviesus Karavadžo gyvenime. Pas Girolamo Mattei dailininkas išbuvo bent iki 1603 m. pabaigos. Apie 1602 m. Karavadžas jau nestokojo įtakingų rėmėjų Romoje. Vienas jų buvo markizas Vincenzo Giustiniani, kuriam Karavadžas nutapė „Pergalingąjį Kupidoną“ ([[Berlyno paveikslų galerija]]) ir, kuris tikriausiai pasirūpino, kad [[Santa Maria del Popolo]] bažnyčios paveikslą „Šv. Pauliaus atsivertimas“ Karavadžui būtų suteikta galimybė pertapyti antrą kartą.<ref>Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 44</ref><ref>Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. p. „Love live V“</ref> „Pergalingąjame„Pergalingajame Kupidone“ vaizduojamas džiaugsmingas berniukas [[Kupidonas]] virš pasaulio alegorijos − muzikos instrumentų. Paveikslas žymi Karavadžo sukilimą prieš rimtus, intelektualius, tačiau šaltus ir statiškus [[Manierizmas|manieristinius]] paveikslus. Galima jame įžiūrėti Karavadžo netiesioginę polemiką su [[Mikelandželas|Mikelandželu]], ypač su pastarojo „[[Paskutinis teismas (Mikelandželas)|Paskutiniojo teismo]]“ garsiąja Šv. Baltramiejaus figūra. 1601 m. liepą Karavadžas buvo užsakytas sukurti paveikslą „[[Mergelės Marijos mirtis (Caravaggio)|Mergelės Marijos mirtis]]“ (dabar Luvre) Santa Maria della Scala bažnyčiai. Paveikslas vėliau buvo atmestas užsakovų ir dabar laikomas vienu įspūdingiausių Karavadžo darbų.<ref>Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 46</ref> Virš Marijos galvūgalio paveiksle vaizduojamas [[Jėzus Kristus]], pats atėjęs pasiimti mirusios motinos sielos. Liūdinčia vaizduojama [[Šv. Marija Magdalena]], aplink − apaštalai. Po atmetimo, rekomendavus Rubensui, vėliau paveikslą įsigijo Mantujos hercogas. Nematę paveikslo įprašė hercogą eksponuoti jį Romoje dar savaitę. Vincenzo Giustiniani užsakė paveikslą „Abejojantis Šv. Tomas“ savo rūmams. 1603−1604 m. Karavadžas atliko altorinį paveikslą „Guldymas į karstą“ (dabar [[Vatikano muziejai|Vatikano pinakotekoje]]) vienai bažnyčios [[Santa Maria in Vallicella]] šoninių koplyčių. Paveikslas nebuvo ypatingai atitrūkęs nuo tradicinio scenos vaizdavimo ir sulaukė abiejų biografų, Bellori ir Baglione, pagyrimų.<ref>Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 47</ref>
 
Karavadžas pasižymėjo ugningu ir ūmiu charakteriu, kas dažnai jį suvesdavo į konfliktus su kitais žmonėmis ir menininkais. Pirmieji įrašai apie Karavadžo nusižengimus Romoje datuojami nuo 1598 m. 1603 m. jis buvo pirmą kartą įkalintas dėl įžeidimų ir grasinimų dailininkui [[Giovanni Baglione]], būsimam Karavadžo biografui, su kuriuo buvo aršūs konkurentai.<ref>Ann Sutherland Harris. „Seventeenth-Century Art and Architecture“. Laurence King Publishing, − 2005. p. 45</ref> Vokiečių meno istorikas Joachim von Sandrart taip apibūdina Karavadžo draugiją: „''dailininkai ir ginkluoti − su moto: „be vilties, be baimės“''.<ref>Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „Painters, swordsmen and whores“</ref> Tarp jų išsiskyrė tapytojas ir Karavadžo pasekėjas [[Orazio Gentileschi]]. Karavadžas nuolat turėjo ginkluotų ir žodinių konfliktų Romos gatvėse, būdavo sulaikomas, įkalinamas. 1604 m. buvo skelbtas konkursas dailininkams dekoruoti paveikslais [[Šv. Petro bazilika|Šv. Petro baziliką]]. Karavadžas buvo ignoruotas. Po to buvo atmestas paveikslas „Mergelės Marijos mirtis“ Santa Maria della Scala bažnyčioje dėl to, kad esą jame Karavadžas pavaizdavo savo meilužę ar nesenai rastą mieste prie upės negyvą prostitutę. Nors tikroji priežastis tikriausiai buvo ta, kad paveiksle nebuvo pompastiško ekstazės apimto Marijos vaizdinio, kylančio į dangų su daug giedančių angelų aplink − būtent toks paveikslas buvo vėliau patalpintas bažnyčioje.<ref>Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „So much trouble“</ref> Kiek nesėkmės susijusios su 1606 m. gegužės 28 d. įvykdyta žmogžudyste, lieka spėlionių klausimu.<ref>Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „Death on a tennis court“</ref> Tą dieną kardų susirėmime Karavadžas nužudė Ranuccio Tomassoni, su kuriuo konfliktavo paskutinius porą metų. Ginčas esą kilęs dėl teniso mačo. Kautynėse dalyvavo po keliolika žmonių iš abiejų pusių ir tai labiau buvo panašu į dviejų priešiškų grupuočių susirėmimą.<ref>Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. p. 182</ref> Sužeistas Karavadžas prisiglaudė rėmėjos Costanza Colonna namuose ir skubiai bėgo iš Romos.<ref>Andrew Graham-Dixon. „Caravaggio: A Life Sacred and Profan“. Penguin Books, − 2010. ISBN 978-0-393-34343-4. „On the run“</ref>
309 903

pakeitimai