Imuninė sistema: Skirtumas tarp puslapio versijų

56 pridėti baitai ,  prieš 1 metus
S (Automatinis kalbos klaidų taisymas.)
 
=== Imunologijos istorija ===
[[Vaizdas:Paul_Ehrlich_(BSB_port-003494).jpg|thumb|200px|right|Polas Erlichas|link=Special:FilePath/Paul_Ehrlich_(BSB_port-003494).jpg]]
[[Imunologija]] – [[mokslas]], tiriantis [[imuninė sistema|imuninės sistemos]] sandarą bei [[funkcija|funkcijas]]. [[Imunitetas]] pirmą kartą paminėtas 430 m. pr. m. e., [[maras|maro]] [[Atėnai|Atėnuose]] metu. [[Tukididas]] iš [[Atėnai|Atėnų]] pastebėjo, jog žmonės, kurie pasveiko nuo praeito [[liga|ligos]] protrūkio, galėjo slaugyti sergančiuosius, patys antra kartą nebesusirgdami. XVIIIa. Pjeras Luisas Mopertis atliko [[eksperimentas|eksperimentus]] su skorpijono [[nuodai|nuodais]] ir pastebėjo, kad kai kurie [[šuo|šunys]] ir [[pelė|pelės]] buvo jiems atsparūs. Šiuos bei kitus įgyto [[imunitetas|imuniteto]] pastebėjimus vėliau panaudojo Luji Pasteras, kurdamas [[skiepai|skiepų]] technologiją bei mikrobinę ligų teoriją. L. Pastero teorija paneigė kitas tuometines ligų teorijas, pavyzdžiui, “miazmos” (žalingų garų arba blogo oro) teoriją. Tačiau 1891 m. Robertas Kochas įrodė, kad [[infekcinė liga|infekcines ligas]] sukelia [[mikroorganizmas|mikroorganizmai]], ir už tai 1905 m. buvo apdovanotas [[Nobelio premija]]. 1901 m., kuomet Volteris Rydas atrado geltonosios karštinės [[virusas|virusą]], buvo patvirtinta, jog [[virusas|virusai]] yra [[žmogus|žmogaus]] [[patogenas|patogenai]].
Iki XIXa. pab. [[imunologija]] padarė didžiulę pažangą sparčiai vystantis humoralinio ir ląstelinio [[imunitetas|imuniteto]] [[mokslas|mokslams]]. Ypatingai svarbus buvo Polo Erlicho darbas, kuriame pateikta [[antigenas|antigenų]] ir [[antikūnas|antikunų]] [[reakcija|reakcijos]] specifiškumą paaiškinanti teorija. Šis indėlis, prisidedantis prie humoralinio imuniteto aiškinimo, buvo pastebėtas ir 1908 m. apdovanotas [[Nobelio premija]], kartu apdovanojant ir ląstelinio imuniteto atradėją I.Mečnikovą.
Leukocitai, kaip ir kitos kraujo ląstelės, yra gaminamos [[raudonieji kaulų čiulpai|raudonuosiuose kaulų čiulpuose]] iš tų pačių [[kamieninė ląstelė|kamieninių ląstelių]].
 
'''Neutrofilai''', '''makrofagai''' ir '''eozinofilai''' veikia kaip [[fagocitozė|fagocituojančios]] ląstelės, kurios „praryja“ į organizmą patekusius svetimkūnius, negyvas ar pažeistas ląsteles. Makrofagai ir monocitai iš kaulų čiulpų keliauja tiesiai į viso organizmo audinius, kur jie patys pirmieji susiduria su svetimkūniais (monocitai, reikalui esant diferencijuoja į makrofagus). Makrofagai atpažįsta išskirtinias daleles ant bakterijų ir kitų mikroorganizmų paviršiaus, todėl aptikę svetimkūnį greitai jį fagocituoja ir sunaikina. Taip pat makrofagai siunčia aktyvuojančius signalus T ląstelėms taip „įjugdami“ aktyvų imunitetą. Panašiai veikia ir neutrofilai, tačiau jie cirkuliuoja kraujyje, kol gauna signalus migruoti į infekcijos regionus. '''Eozinofilai''' taip pat fagocituoja svetimkūnius, tačiau tik tuos, kurie jaaujau pažymėti limfocitų išskirtais [[antikūnas|antikūnais]].
 
'''Bazofilai''' atsakingi už normalų [[kraujas|kraujo]] krešėjimą. Jų dėka esant išoriniams kūno pažeidimams greitai užkertamas kelias infekcijoms patekti į organizmą.
Anoniminis naudotojas