Jotvingių gyvenama teritorija iki XII-XIII a. apėmė žemes tarp DidžiųjųVoluinės Mozūrijosir ežerųprūsų. vakaruoseVakarinė riba buvo Mozūrijos ežerynas, Naugardukorytinė - Naugardukas, SlanimoSlanimas ir Valkavisko rytuoseValkaviskas, šiaurėje - Šešupės vidurupiovidurupis, šiaurėjeteritorija į pietus nuo Nemuno tarp Kauno ir NarevoJurbarko, pietuose Narevo ir Bugo upės.<ref name=vle>[https://www.vle.lt/Straipsnis/jotvingiai-35171 Jotvingiai]]. Visuotinė lietuvių enciklopedija.</ref><ref name=list286>G.Zabiela (red.) Lietuvos istorija. II t. Geležies amžius. Vilnius: Baltos lankos, 2007. P.286.</ref> Iki [[XII a.]]–[[XIII a.]] sąvartos jotvingių gyvenamas arealas pietvakariuose siekė [[Vakarinis Bugas|Vakarinio Bugo]] upę šiauriau [[Brestas (Baltarusija)|Bresto]], tačiau šią [[Vysla|Vyslos]]-[[Dniepras|Dniepro]] prekybos kelio atkarpą visuomet siekė kontroliuoti ir [[Kijevo Rusia]], o nuo [[XII a.]] pab. − jos dalies pagrindu susikūrusi [[Haličo-Volynės kunigaikštystė]]. X-XI a. dregovičiai jotvingių teritorijoje įkūrė Valkaviską, Gardiną, Slanimą, Naudarduką ir kitus miestus.<ref>Zigmas Zinkevičius. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius, 1993. P.32. ISBN 5-420-01085-2</ref> Dėl lenkų, kryžiuočių ir rusėnų antpuolių ir kolonizacijos jotvingių teritorija traukėsi ir XIII a. apėmė tik žemes aplink Suvalkus, Seinus, Augustavą, [[alėcka|Alėcką]] ir Lyką. Pagal [[Melno taika|Melno taiką]] 1422 m. Sūduva buvo padalinta tarp Lenkijos karalystės, Kryžiuočių Ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. [[1569]] m. vakarinė Jotvos dalis (t. y. Palenkės vaivadija, kurią jau [[XV a.]] buvo pradėję kolonizuoti lenkai mazoviečiai) atiteko Lenkijai.
