Jotvingiai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 54:
[[1205]] m. ir vėliau jau jotvingiai (kartu su lietuviais) siaubė Volynę (manoma, kad [[XIII a.]] Jotvoje surenkamoje kariuomenėje galėjo būti iki 6 tūkst. raitelių ir keliskart daugiau pėstininkų). [[1227]] m. Haličo-Volynės didžiojo kunigaikščio Danilos Romanovičiaus valdomi volynėnai vėl atnaujino Jotvos puolimą,− [[1240]] m. jie susirėmė su jotvingiais prie [[Drohičinas (Lenkija)|Drohičino]], [[1251]] m. − prie [[Narevas|Narevo]] ir [[Alkapės (Lukos)]] upių. [[1257]] m., po kelių bendrų Haličo-Volynės ir Lenkijos [[1253]]–[[1257]] m. surengtų siaubiamųjų žygių, jotvingiai buvo priversti kurį laiką mokėti Danilai juodųjų kiaunių kailių ir sidabro duoklę.
Kilus 1249 m. vidaus karui Lietuvoje jotvingiai parėmė Mindaugo išvytuosius brolėnus Gedvydą ir Tautvydą.<ref>E.Gudavičius. Mindaugo įsigalėjimas Lietuvoje//Mokslas ir gyvenimas. 1983, Nr.06, p.30. ISSN 0134-3165</ref> [[1253]] m. liepą Lietuvos karalius [[Mindaugas]] Kryžiuočių ordinui užrašė, be kitų [[LDK]] žemių, ir pusę Dainavos; [[1259]] m. tas pats karalius ordinui atidavė jau beveik visą Dainavą, arba Jotvą.
[[1264]] m. itin stiprų smūgį tuometiniams volynėnų sąjungininkams jotvingiams sudavė Lenkijos didžiojo kunigaikščio Boleslovo Droviojo vadovaujama lenkų kariuomenė. Prasidėjus Didžiajam prūsų sukilimai jotvingiai aktyviai jame dalyvavo ir rengė žygius į Ordino užimtas Prūsijos žemes. Keršydamas už prūsų palaikymą [[1277]]–[[1283]] m. [[Vokiečių Ordinas]] nusiaubė šiaurvakarinę jotvingių krašto dalį. ~1600 jotvingių iš dab. Augustavo apylinkių kryžiuočiai perkėlė į šiaurės vakarų [[Semba|Sembą]], ten atsirado vad. „Sūduvių kampas“ („Sudauischer Winkel“), kur sūduviai tebegyveno dar XVI a.<ref>A. Salys, Sūduvių Kampas. Liet. enciklopedija, XXIX, 1963, psl. 125–126</ref>
| |||