Galindai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Renata3 (aptarimas | indėlis)
+ zemelapis
Lang-Bot-as (aptarimas | indėlis)
S robotas: brūkšneliai keičiami brūkšniais (pagal lietuvių kalbos rašybos normas)
Eilutė 5:
"Galindų" vardu paprastai įvardijami tik vadinamieji vakarų galindai (viena iš 9 prūsų kilčių, archeologų siejama su V-VI a. susiformavusia Olštino kultūrine grupe). Be jų, mokslui dar žinomi [[Protva|Protvos]] upės baseine (į pietvakarius nuo Maskvos, dab. Možaisko ir Borovsko m. apylinkėse) gyvenę [[rytų galindai]].
 
Apie krikščioniškosios eros pradžią "galindais" greičiausiai vadinta platesnė nei kiltis (klanas) etninė bendrija, pvz., visi lingvistiniai senprūsių protėviai (vad. Bogačevo ([[lenkų kalba|lenk.]] ''Kultura bogaczewska''; II a. pr. m. e. - V a.) kultūros nešėjai,- lenkų mokslininkai, kalbėdami apie šią archeologinę kultūrą palikusius "galindus", turi omeny ne šio straipsnio objektą, o beveik visoje buv. [[Prūsija|Rytprūsių]] pietinėje dalyje gyvenusį baltų etnosą; tikėtina, kad prūsų, arba senprūsių etnosas (gentis) susiformavo "archeologinių galindų" palikuonių, t.y. Olštino ir Elbingo kultūrinių grupių paminklus palikusių etnosų pagrindu, šiems etnosams apie VIII ir IX a. sandūrą pasislinkus į būsimų Notangos, Sembos bei Nadruvos teritoriją ir ilgainiui lingvistiškai asimiliavus joje gyvenusias kuršiams bei skalviams giminingas kiltis).
 
[[II amžius|178]] m. (senuosius) galindus, arba Bogačevo kultūros nešėjų etnosą paminėjo graikų geografas [[Klaudijus Ptolemėjus]].
 
[[V amžius|V]]-[[VI amžius|VI]] a. galindų kilties kultūros centras buvo dabartinio [[Olštinas|Olštino]] apylinkėse. Iš archeologų randamų galindų dirbinių puošnumo galima spręsti, kad [[VI amžius|VI]]–[[VII amžius|VII]] a. galindai buvo pati turtingiausia baltų kiltis. Svarbiausia šio turtingumo priežastis buvo gintaro prekyba; iš mainais už gintarą įvairiose Europos šalyse gaunamo sidabro ir aukso galindai gamino ne tik papuošalus, bet ir žirgų apdaro detales. Galindų vyrų drabužiai būdavo susegami lankinėmis segėmis, o moterų - sidabrinėmis segėmis su ataugėlėmis (vad. "pirštuotosiomis segėmis"). Mirusiųjų palaikai buvo deginami; sudegusius palaikus galindai supildavo į keramikines urnas (jos būdavo įv. formų, kartais su langeliais), o šias užkasdavo duobėse. Prie urnos dažnai būdavo padedamos kelios puodynėlės ar nedideli puodeliai. Į vyro kapą paprastai dėti ietis ir skydas; greta galindų kario palaikų kartais būdavo užkasamas nesudegintas žirgas su puošniu apdaru.
 
XI-XIII a. laikomi galindų kultūros nuosmukio laikotarpiu. Tuo metu, vykstant aršioms galindų kovoms su jų pietiniais kaimynais [[Mazovija|mazoviečiais]], dalis galindų pasitraukė į jotvingių žemes.
Eilutė 17:
Nuo XIII a. I pusės mazoviečiai jau tik talkino Galindą siaubusiems kryžiuočiams; vėliau šiems sąjungininkams ėmus varžytis dėl galindų žemių, galiausiai XIII a. 8 dešimtmetyje visa Galinda buvo užkariauta [[Vokiečių ordinas|Vokiečių ordino]] (Didžiojo prūsų sukilimo metu Galindos užkariavimui bei christianizacijai dar tik ruoštasi,– istorikams žinoma, kad [[1268]] m. sausį popiežius [[Klemensas IV]] leido Olomouco vyskupui išplėsti savo dvasinę valdžią ir į Galindą, Sūduvą bei Lietuvą,– "jei šie kraštai bus užkariauti Čekijos karaliaus").
 
XIV-XV a. galindų kraštas buvo iš dalies kolonizuotas vokiečių, o XVI-XVII a., jau pasibaigus Ordino (nuo 1525 m. - Prūsijos hercogystės) valdomų senprūsių žemių lenkiškajai kolonizacijai, savajame krašte po XIII a. įvykių likę galindai sulenkėjo, taip įsiliedami į [[mozūrai|mozūrų]] etnokultūrinę grupę.
 
[[Category:Baltai]]