11:09, 1 rugsėjo 2019 versija taisyti Dirgela (aptarimas \| indėlis) Atleistieji nuo IP blokavimo 57 880 keitimai Nėra keitimo santraukos ← Prieš tai darytas keitimas		11:18, 1 rugsėjo 2019 versija taisyti anuliuoti Dirgela (aptarimas \| indėlis) Atleistieji nuo IP blokavimo 57 880 keitimai →‎Valdymas Kitas pakeitimas →
Eilutė 39: == Valdymas == 1265 m. mirus [[Chulagu]], Abaka buvo [[Chorasanas\|Chorasano]] ir [[Mazandaranas\|Mazandarano]] valdytoju. Parvykęs į Azerbaidžaną po nesėkmingo jaunesniojo brolio Jošmuto bandymo užimti sostą jis buvo pripažintas tėvo įkurto chanato didžiuoju chanu (ilchanu). Vainikuotas 1265 m. birželio 19 d. [[Chubilajus\|Chubilajaus]] patvirtinimas iš Kinijos buvo atgabentas tik 1270 m. ir ta proga Abaka vainikuotas ilchanu antrą kartą. Ne ilgai prieš savo mirtį Chulagu norėjo vesti Bizantijos princesę ir 1265 m. imperatorius Mykolas VIII Paleologas jam išsiuntė nesantuokinę dukterį Mariją Despiną Paleologę, kurią lydėjo stačitikių patriarchas Eutimijus. Ji į Persiją atvyko jau po Chulagu mirties ir ištekėjo už naujojo valdovo Abakos. Mongolų Marija Despina buvo vadinama Despina Chatun. Ji perėmė krikščionių globą, kai kuriose Abakos kaldintose monetose yra vaizduojamas kryžius ir įrašas arabų raštu "dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, vienintelio Dievo, vardu". Abaka tęsė Chulagu pradėtą kovą su Aukso Orda, kuri buvo susivienijusi su Egipto mameliukais. 1265 m. pabaigoje Abakos brolis Joškutas sumušė įsiveržusias Aukso ordos pajėgas, vadovaujamas [[Nogajus\|Nogajaus]]. Po to Abaka perėmjo į pulimą, tačiau turėjo atsitraukti priartėjus pagrindinėms Berkės pajėgoms. Tuo metu mirė [[Berkė]] ir pagrindinis susirėmimas neįvyko. Abaka sudarė taiką su nauju Aukso ordos chanu Mengu Timūru. 1266 m. jis pastatė sieną rytinėje [[Sakartvelas\|Gruzijoje]] nuo Aukso ordos ir vykdė karines kampanijas prieš Kaukazo gentis. Apie 1269 m. į Chorasaną įsiveržė Čagatajų chano Barako pajėgos. 1270 m. Abaka sumušė ir išvijo Barako armiją. Mirus Barakui, 1272 ar 1273 m. Abakos pajėgos užėmė ir nusiaubė [[Buchara\|Bucharą]]. Po to rimtų karų [[Ilchanatas\|Ilchanato]] rytuose nebuvo, nors [[Farsas\|Farso]] gyventojai turėjo kęsti nuolatinius puldinėjimus iš rytų. Kitus karus Abaka vykdė su Egipto [[mameliukai]]s dėl įtakos Sirijoje. 1268 m. jo vasalas, [[Antiochija]], pasidavė [[Beibarsas I\|Beibarsui I]], 1269 m. jis nesugebėjo sutrukdyti mameliukų įsiveržimo į Armėniją (Kilikiją). Prieš juos Abaka siekė sudaryti sąjungą su Europos valdovais. 1274, 1276 ir 1277 m. jis nusiuntė pasiuntinius pas Prancūzijos karalių ir Romos popiežių, bet realios paramos nesulaukė. 1277 m. mameliukai sumušė Abakos pajėgas Mažojoje Azijoje. 1280 m. Abaka surengė atsakomąjį žygį, užėmė [[Alepas\|Alepą]], bet jo pajėgos patyrė sutriuškinimą nuo mameliukų 1281 m. Antrajame Homso mūšyje. Tarp Abakos žmonų buvo Bizantijos imperatoriaus duktė Marija, kuri anksčiau buvo skirta Chulagu, ir jis palaikė gerus santykius su rytų krikščionimis, tikriausiai dėl siekio turėti sąjungininkų kovose su mameliukais ir viduje, kur įvairios maištininkų grupės irgi kėlė galvas, pavyzdžiui, [[izmailitai]] 1271 m. užėmė buvusią [[asasinai\|asasinų]] tvirtovę Girdkuchą. Abaka religiškai buvo artimas budizmui ir išpažino protėvių šamanizmą. Ilchanato sostinę jis buvo perkėlęs į [[Tebrizas\|Tebrizą]]. Abaka mirė 1284 m. balandžio 1 d. [[Hamadanas\|Hamadane]] nuo alkoholizmo. Jo brolis [[Tekuderas]] tapo sekančiu ilchanu. Kaip ir tėvas, Abaka buvo palaidotas [[Urmija\|Urmijos ežero]] Šahi saloje.

Abakachanas: Skirtumas tarp puslapio versijų