Teodor Tripplin: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''„'''Patiko mums naujai pastatytas mūrinis namas, panašus į rūmus, klausiame, ar galėtume gauti jame butą; buvo kaip tik laisvas antrame dešinio sparno aukšte, iki šiol buvęs užimtas grafo [[Eustachijus Tiškevičius|Eustachijaus Tiškevičiaus]], kuris vakar grįžo į [[Vilnius|Vilnių]]. Tučtuojau išsinuomavome jį su baldais, labai pigiai - už tris kambarius tik po rublį į dieną. Išėjau apžiūrėti vietovės. Patraukiau į tą pusę, iš kur vėjelis nešė muzikos garsus ir, perbridęs smėlyną, kuriame smego kojos, palikęs kairėje knygyną ir traktierių, išėjau į plačią barjerais aptvertą ir kažkokia žole apaugusią aikštę, o vėliau į alksnyną, kur padarytas parkas. Tai šitame alksnyne, prie vaizdingojo [[Nemunas|Nemuno]], yra du druskingi ir vienas druskingas su geležies priemaišomis gydomasis šaltinis. Vaizdas čia iš tikrųjų gražus: vytinės ir sieliai plaukioja [[Nemunas|Nemunu]] iki [[Kaunas|Kauno]], susisiekimą su Karalyste palengvina keltas ant ištempto lyno, plaukiojantis nuo kranto į krantą. Beveik pačiame parko viduryje yra įtaisyti geležiniai manieže ratu vaikščiojančių arklių varomi siurbliai, kurie vandenį iš vieno šaltinio pumpuoja į ilgus vamzdžius, nutiestus į maudykles, tiesa, nelabai puošnias, bet švarias, tvarkingas ir patogias. [[Druskininkai|Druskininkuose]] pamačiau visų luomų ir tautų įvairovę: nuo vargingo vienuolio, už [[Rublis|rublį]] atplaukusio vytine net iš [[Balstogė|Baltstogės]], iki prie [[Odesa|Odesos]] gyvenančio kunigaikščio, kuriam užtektų pinigų tolimiausiai ir brangiausiai kelionei, nuo prasto žydo iš [[Lietuva|Lietuvos]] [[Brasta|Brastos]] iki generolo iš [[Sankt Peterburgas|Peterburgo]]. Vis dėlto [[Lietuviai|lietuvių]] daugiausia, ir jie skiriasi savo išvaizda; gausiai jiems atstovauja aukštesniųjų visuomenės sluoksnių asmenys, būtent gydytojai iš [[Vilnius|Vilniaus]], [[Raseiniai|Raseinių]], [[Pinskas|Pinsko]] ir net iš [[Vitebskas|Vitebsko]], specialiai čia atvykę, norėdami patys įsitikinti, kaip padeda visuomenės jau pripažinti čionykščiai vandenys. Mat [[Lietuva|Lietuvos]] gydytojai ilgai nenorėjo tikėti, kad [[Lietuva]] turi kitokių vaistų, be tų, kurie uncijomis ir gramais pardavinėjami vaistinėse, ir tiktai garsūs daktaro [[Volfgangas Amadėjus Mocartas|Volfgango]], Nagumovičiaus ir Pileckio balsai įtikino nepatiklius [[Eskulapas|Eskulapo]] sūnus. [[Druskininkai|Druskininkų]] šaltinius vietiniai gyventojai jau iš seno laikė gydomaisiais, ir liaudies medicina juos savaip naudojo ir garsino. [[1837 m.|1837]] m. [[Gardinas|Gardino]] gubernatorius, slaptasis patarėjas Doppelmajeris atkreipė į tuos šaltinius ypatingą dėmesį ir ėmėsi sunkaus, beveik neįvykdomo darbo: įsteigti mineralinių vandenų gydyklą krašte, kuriame visos gamtos dovanos nei vertinamos, nei moksliškai tiriamos. Slaptasis patarėjas Doppelmajeris savo atkaklumu įrodė, kad ''volenti nihil diffcile'' — kas nori, tas ir gali. Tasai krašto gerove susirūpinęs valdininkas sugebėjo išprašyti iš valdžios tam tikrą gydyklos steigimo pradžiai reikalingą pinigų sumą; netrukus buvo sudarytas atskiras [[Druskininkai|Druskininkų]] šaltinių globos komitetas ir su tikrai nesavanaudišku pasišventimu ėmė daryti viską, kas tiktai buvo naudinga žmonėms. Tik tada [[Druskininkai]] pradėjo augti. Seniau brangiai reikėdavo mokėti už patalpą pirkioje, ratinėje, netgi tvarte ar pašiūrėje, o dabar gražūs [[Volfgangas Amadėjus Mocartas|Volfgango]], Baženskių, Četvertinskių, [[Oginskiai|Oginskių]], Oskierkų, Jagminų, Lahnickių namai soduose statomi vis tankiau, vis daugiau juose patogumų. Vadovauti gydyklai prieš penkiolika metų buvo patikėta daktarui Pileckiui, senojo [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universiteto]] auklėtiniui. Geru medicinos ir mineralinių vandenų ypatybių išmanymu, maloniu elgesiu bei subtiliu skoniu tasai nepaprastas gydytojas savo vadovaujamą įstaigą padarė žinomą ir mėgstamą įžymiausių [[Lietuva|Lietuvos]] šeimų. Vakare buvau koncerte poilsio salėje, dainavo artistas ir artistė iš [[Vilnius|Vilniaus]]. Ai, kokį gražų būrį guvių ir dailių lietuvaičių čia radau! Turiu pasakyti, kad [[Lietuva|Lietuvoje]] moterys elgiasi visai kitaip negu pas mus [[Varšuva|Varšuvoje]]. Čia, mieluosiuose [[Druskininkai|Druskininkuose]], jos jaučiasi kaip namuose, žavi elgesio natūralumu, linksmu nuoširdumu, o jeigu su jomis įsišnekėsi, pamatysi, kiek naivaus ir žavaus paprastumo jų prote, imsi jas nuoširdžiai gerbti ir nebepasiilgsi tų šmaikščių, aštrių ir pašaipių pokalbių su drąsiais dviprasmiškumais, kuriuos gali žerti varšuvietėms net mamai girdint. Negaliu suprasti, kodėl pas mus, [[Lenkija|Lenkijoje]], lietuvius daug kas (ne prastuomenė, nes ji netgi nežino, kad tokių lietuvių esama, bet vadinamoji aukštoji visuomenė) laiko įtariais, nepasitikinčiais, klastingais ir netgi suktais žmonėmis. Niekada nemačiau, kad jie tokie būtų, priešingai, jie yra labai nuoširdūs, sąžiningi, niekad neužmiršta draugystės ir pagarbos. Tiesa, kad nepuola glėbesčiuoti pirmo sutikto, tiesa, kad nėra įkyriai smalsūs ir pirmąkart sutikto žmogaus neklausinėja, kas jis, iš kur kilęs, ar turtingas, ką mėgsta, kur gyvena. Lietuvis neskuba susibičiuliauti, nelengvai leidžia kitam familiariai ''tujinti,'' bet jeigu kam iš širdies paspaudžia ranką ir pavadina bičiuliu, tada gali būti tikras, kad prireikus padės ir nepamirš lengvai žmogaus, kurį pamilo. Kalbėdamasis su lietuviais, gali nesidairyti į šalis iš baimės, kad kas išgirs ir išduos, nes jų tarnai sunkiai paperkami, ne skundikai; žodžiu, ką tik atvykusiam iš Varšuvos sunku įsivaizduoti, per kokį stebuklą lietuviai, nuo senovės patyrę tiek išbandymų, po visų baisių audrų tebeturi dar tiek daug dorumo ir nuoširdumo.