Teodor Tripplin: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''''IŠVYKA Į [[Liškiava|LIŠKIAVĄ]] IR RATNYČIĄ.''''' Anksti rytą persikėlęs plaustu per [[Nemunas|Nemuną]] į kitą pusę, patraukiau į netolimą, už pusantros mylios esančią [[Liškiava|Liškiavą]], kur anksčiau buvo dominikonų vienuolynas, vėliau paverstas bausmės ir pataisos namais kunigams, padariusiems kokių nors labai sunkių nusikaltimų, pavyzdžiui, tokiems, kurie dažnai laužė bažnytinę priesaiką, girti laikė mišias, vogė, užmušinėjo vaikus, laikė uždraustas knygas ir per pamokslus skleidė nedoras mintis. Tiesa, prieš keletą metų tie bausmės namai perkelti į Lisa Gurą, bet tebėra vienuolynas, bažnyčia, parapijos klebonas, tebėra dalis senos dominikonų bibliotekos, kurią vargonininkas po truputį išpardavė atvykusiems lankytojams kaip visiškai nereikalingą klebonui daiktą. Grafas [[Eustachijus Tiškevičius]], kuris kelias dienas prieš mane buvo [[Liškiava|Liškiavoje]], bibliotekoje rado dar kelias labai senas knygas ir nupirko už keletą auksinų. Į [[Liškiava|Liškiavą]] reikia eiti labai blogais takeliais, vingiuojančiais per gana aukštas, stačias, plikas kalvas. Ant vienos jų, visai šalia [[Nemunas|Nemuno]], riogso sugriuvęs senas lietuvių sargybos bokštas; sprendžiant iš pamatų ir statinio akmenų, jo būta labai aukšto ir tvirto. Užsukome į seną vienuolyną, kuriame yra klebono butas, užtikome jo jauną ir gražią šeimininkę, sėdinčią prie milžiniško dubens su bulvėmis. Pakviestas atėjo vargonininkas, aišku, įkaušęs, ir su juo apžiūrėjome buvusias celes abipus plataus koridoriaus. Viskas atrodė, lyg šią vietą prieš šimtmetį būtų nusiaubę gotai ir vandalai, nors čia tik prieš penkerius metus dar kalėjo prasikaltę kunigai. Po pietų nuvažiavome į [[Ratnyčia|Ratnyčią]], parapijos miestelį už pusės mylios nuo [[Druskininkai|Druskininkų]]. Kelias tenai labai gražus, o miestelį verta aplankyti bent dėl to, kad čia šventoriuje palaidoti palaikai garbingo, bet nelaimingo [[Jonas Čečiotas|Jono Čečioto]], apie kurį [[Adomas Mickevičius]] iki paskutinės gyvenimo valandos kalbėjo kaip apie geriausią savo draugą ir labai dorą žmogų. Miestelyje žmonės skursta; išvargę veidai, išbalę skruostai kelia širdį gniaužiantį gailestį; iš karčemų neskamba muzika nei linksmi balsai, laukai menki, apleisti, gyvulių nedaug. O juk čia gamta nėra šykšti: dvarininkų žemė, geriau dirbama samdomų darbininkų, duoda gerus derlius.

 

 

'''POKYLIS GAMTOJE.''' Šiandien namų savininkai, pas kuriuos buvau apsigyvenęs, ponai maršalkos Jagm..., iškėlė [[Druskininkai|Druskininkų]] visuomenei renginį, į kurį ir aš gavau kvietimą. Svečiai susirinko erdvioje ponų Jag... namų salėje ir daugeliu vežimų nuvažiavo prie Nemuno, iš kur mus valtys, papuoštos vėliavėlėmis, perkėlinėjo į lenkų krantą, į nuostabią vietą, kur įteka į Nemuną nedidelis upelis ir žydi dirvonėlis, lyg amfiteatras apsuptas puikaus miško. Čia degė laužas, ant pievos buvo patiesti kilimai, pastatyti stalai, išskleistos palapinės, o miške pasislėpę valtornistai atplaukiančias valtis sveikino linksmais fanfarų garsais. [[Lietuva|Lietuvoje]] gražioji lytis, tokia pat daili kaip ir pas mus [[Varšuva|Varšuvoje]], moka linksmintis susibūrusi, lyg būtų viena šeima nuo mažens, ir draugiškai sutiko lenką, atvykusį susipažinti su lietuviais. Atnaujinau pažintį su [[Varšuva|Varšuvoje]] pažinota kunigaikštiene Og... ir su jos dukromis, iš kurių viena per tą laiką ištekėjo už grafo Krasi..., o kita po kelių dienų turėjo susižadėti su jo broliu. Užmezgiau daugybę naujų pažinčių su keliais jaunais dvarininkais ir kartu valdininkais, kurie stropiai lavinasi ir galėjo man paaiškinti daug dalykų iš lietuvių gyvenimo. Vakare sugrižome į [[Druskininkai|Druskininkus]], visi kartu buvome pakviesti į ponų Jag... na mus, ir čia šokiai, žaidimai, vaišės, pokalbiai truko iki vėlyvos nakties. Labai gerai mokama linksmintis [[Druskininkai|Druskininkuose]].