Ankaros mūšis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Homobot (aptarimas | indėlis)
S Automatinis brūkšnių taisymas.
papildyta informacija ape įvykius
Eilutė 4:
|image=[[File:Chlebowski-Bajazyt w niewoli.jpg|300px]]
|caption=Sultonas [[Bajezidas]] Timūro nelaisvėje. [[1878]] m. Stanisław Chlebowski paveikslas.
|date=[[1402]] m. [[liepos 20]] arba liepos 28 d.
|place=Çubuk regionas šalia [[Ankara|Ankaros]], dab. Turkija
|casus=
Eilutė 20:
|notes=
}}
'''Ankaros mūšis''' – [[1402]] m. [[liepos 20]] arba [[liepos 28]] d. vykęs mūšis tarp [[Osmanų imperija|Osmanų imperijos]] ir [[Timūridų imperija|Timūridų imperijos]].<ref>[https://www.vle.lt/Straipsnis/Ankaros-musis-74265 Visuotinė lietuvių enciklopedija internete, 2019 m. redakcija]</ref> Osmanai šiame mūšyje buvo sutriuškinti, ir tai atvedė prie imperijos krizės bei vėliau - pilietinio karo dėl valdžios. Šis Osmanų imperijos periodas po pralaimėjimo [[Timūras|Timūrui]] žinomas ''[[Ottoman Interregnum]]'' pavadinimu.
 
== Istorija ==
1390-aisiais [[Vidurinė Azija|Vidurinėje Azijoje]] iškilo karvedys [[Timūras]]. Jis kildinosi save iš [[Čingischanas|Temudžino]] ir tvirtino, kad jam pagal paveldėjimą priklauso valdyti buvusias mongolų imperijos žemes, tarp jų − seldžiukų [[Ilchanatas|ilchanų]] buvusias valdas [[Anatolija|Anatolijoje]], kurios priklausė Osmanų imperijai. Timūras nusiuntė pasiuntinius pas Osmanų sultoną Bajazitą I reikalaudamas, kad šis pripažintų jį (Timūrą) savo siuzerenu. Atsakydamas Bajazitas I kreipėsi į [[Kairas|Kairo]] kalifą prašydamas jam suteikti Rumo sultono titulą – anksčiau [[seldžiukai|seldžiukų]] naudotą Anatolijoje. Tarp Osmanų ir Timūro imperijų buvusios turkų valstybėlės manevravo tarp abiejų imperijų. „Juodosios avies“ konfederacija siekė praplėsti savo valdas nuo [[Vano ežeras|Vano ežero]] rytinėje Anatolijoje į [[Azerbaidžanas (regionas)|Azerbaidžaną]], todėl parėmė Bajazitą I. Jų konkurentai, „Baltosios avies“ konfederacija, kurių centras buvo [[Dijarbakyras]], baiminosi Osmanų ekspansijos ir parėmė Timūrą.
 
1400–1401 m. [[Timūras]] kariavo prieš Osmanų sąjungininkus, užgrobė [[Bagdadas|Bagdadą]], [[Alepas|Alepą]] ir [[Damaskas|Damaską]]. 1402 m. pavasarį su savo pajėgomis jis paliko savo žiemos stovyklą Kaukaze ir išžygiavo į Anatoliją. Beveik tikra, kad jis buvo sąjungoje tuo metu Bajazito I apgulto [[Konstantinopolis|Konstantinopolio]] Bizantijos regentu [[Jonas VII Paleologas|Jonu VII Paleologu]]. Timūro armija po 10 dienų apgulties užemė [[Kemachas|Kemacho]] tvirtovę prie Eufrato, neseniai užvaldytą Bajazito I. Po to Timūras nukreipė pajėgas [[Sivasas|Sivaso]] link. Ten Osmanai atmetė jo reikalavimą išduoti Bagdado sultoną ir „Juodosios avies“ konfederacijos lyderį, pabėgusius pagalbos pas Bajazitą I. Timūras tęsė žygį [[Ankara|Ankaros]] link ir apėjo prieš juos žygiavusias Bajazito I pajėgas, apgulė Ankaros pilį. Apgultį teko nutraukti, kai žvalgai pranešė apie grįžtančias Bajazito I pajėgas.
 
Senovės šaltiniai skirtingai aprašo šalių pajėgas iki fantastiškų 1,6 mln. karių iš abiejų pusių. Šiuolaikiniai tyrinėtojai mano, kad Timūro pajėgose buvo apie 145 tūkst. karių su įvairiais rytinės Anatolijos sąjungininkais. Bajazito I pajėgose buvo apie 85 tūkst. karių su kitais turkų sąjungininkais ir krikščionių vasalais iš Balkanų. Be karių skaičiaus persvaros, Timūras pasinaudojo, kad Bajazito I armija bus išsekusi po žygio ir užvertė vandens šulinius aplink Ankarą. Taip pat, istoriniai šaltiniai mini, kad jis pastatė užtvanką ant Čubuko upelio ir nukreipė jo vandenį, tad Bajazito I armija neturėjo priėjimo prie vandens ir buvo palikta arba stoti iškart į kovą, arba mirti iš troškulio karštą vasaros dieną. Mūšis įvyko liepos 20 arba liepos 28 d. Nepaisant savo silpnesnės padėties Bajazito I armija sėkmingai atsilaikė prieš Timūro pajėgas, ypač dėl [[serbai|serbų]] kavalerijos narsumo. Tačiau dienos pabaigoje dalis totorių iš jo gretų, slaptame susitarime su Timūru, užpuolė Bajazito I pajėgas iš už nugaros. Po to neseniai užkariautų emyratų pajėgos išdavikiškai pasitraukė iš mūšio. Bajazitas I buvo apsuptas ir su grupe janyčarų ir krikščionių vasalų sutriuškintas, paimtas į nelaisvę.
 
Po mūšio Timūras užėmė Ankarą ir jo pajėgos nesiekė užimti Anatolijos, o pasklido plėšdamos kraštą. Timūras užėmė [[Bursa|Bursą]], kur užvaldė Bajazito I brangenybes. Po Timūro atsitraukimo Osmanų valdose kilo pilietinis karas tarp Bajazito I sūnų dėl sosto. Osmanų valdžia Anatolijoje patyrė didelį smūgį, įsikūrė keli nauji nepriklausomi emyratai. Dėl šio pralaimėjimo [[Bizantijos imperija|Bizantijos imperijos]] žlugimas įvyko 50 metų vėliau. Pasakojama, kad Timūras kalino Bajazitą I auksiniame narve ir demonstravo kaip karo grobį. [[Bajazitas I]] mirė nelaisvėje 1403 m. kovą. Vėliau [[Osmanų imperija]] atsigavo ir tapo viena didžiausių jėgų pasaulyje, o Timūro imperija po jo mirties greitai nusilpo ir žlugo.
 
== Šaltiniai ==
* ''Encyclopedia of the Ottoman Empire''. Infobase Publishing, 2010, p. 43–44
* [https://www.britannica.com/event/Battle-of-Ankara-1402 Enciklopedija Britannica]
 
== Išnašos ==