Port Artūras (Tasmanija): Skirtumas tarp puslapio versijų

S
Tačiau bandymų pabėgti iš jo buvo. Tarp jų – Martin Cash su kitais dviem kaliniais, tapęs australų [[bestseleris|bestselerio]] herojumi. Liūdnai pagarsėjo incidentas su kažkokiu George "Billy" Hunt, kuris bandė sprukti užsimaskavęs [[kengūra|kengūros]] kailyje. Tuo metu „kengūrą“ pastebėję alkani sargybiniai nutarė ją sumedžioti maistui. Bėglys, pastebėjęs nutaikytus [[šautuvas|šautuvus]], sustojo ir nusimetęs gyvūno maskuotę pasidavė, už tai gaudamas 150 rykščių.
 
Jau netrukus po kalėjimo uždarymo pasigirdo siūlymų pritaikyti vietą turistų lankymui ir dėl įstaigos liūdnos šlovės, ir dėl įspūdingo grožio apylinkių gamtos, nors buvo ir prieštaraujančių.<ref name="Davidson">Davidson, Jim (October,1995), "Port Arthur: A tourist history." Australian Historical Studies 26, no. 105, Academic Search Complete, EBSCOhost (accessed 23 September 2010).</ref> Kalėjimo statiniai buvo išparceliuoti aukcionuose, ėmė nykti, be to, juos niokojo [[1895]] ir [[1897]] m. gaisrai. Port Artūro griuvėsiams populiarumo suteikė [[Marcus Clarke]] [[1874]] m. ir [[Caroline Leakey]] [[1859]] m. novelės iš kalinių gyvenimo.<ref name="Davidson"/>
 
[[1916]] m. buvo įsteigta Kraštovaizdžio apsaugos tarnyba, perėmusi Port Artūro priežiūrą. [[1970]] m. teritoriją ėmė valdyti Nacionalinių parkų ir laukinės gamtos tarnyba. [[1979]] m. suteiktas finansavimas išsaugoti vietovę kaip turistinę vietą.
43 670

pakeitimų