Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. evangelistu Jonu: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pridėtos nuotraukos
(Kuriamas straipsnis)
 
(Pridėtos nuotraukos)
[[Vaizdas:Seniausia freska lietuvoje.JPG|miniatiūra|Freska „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. evangelistu Jonu” Vilniaus Katedros požemiuose]]
 
[[Vaizdas:Reprodukcija seniausios freskos lietuvoje.JPG|kairėje|miniatiūra|300x300px|Freskos „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. evangelistu Jonu” reprodukcija Vilniaus Katedros požemiuose]]
XV amžiaus pirmos pusės kompoziciją „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. evangelistu Jonu” ir figūrinės sienų tapybos fragmentai, nutapyti al secco (ant sauso tinko) technika, kriptoje rasti 1985 metais. Centre ant kryžiaus pavaizduotas Kristus, iš kairės - Švč. Mergelė marija, o iš dešinės - šv. evangelistas Jonas. Dailėtyrinė tapybos analizė rodo, kad kriptą ištapęs meistras savo amato buvo išmokęs stačiatikių slavų aplinkoje, bet dirbo užsakovui katalikui, todėl tapybos stilistika - bizantinė, o ikonografija - katalikiška. Bizantiniam stiliui stiliui priklauso linijinis figūrų piešinys, tapytojo mokyklą išduoda raidės ω ir и Jėzaus kryžiškojo nimbo spinduliuose. Raidės išlikusios iš buvusio graikiškojo frazės „Tas, kuris yra” trumpinio - oωи, nurodančio į Dievo žodžius Mozei „Aš esu, kuris esu” (Iš 3, 14) ir liudijančio Dievo įsikūnijimą į žmogų.
[[Vaizdas:IMG 2320.JPG|kairėje|miniatiūra|Freskos „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. evangelistu Jonu” aprašas Vilniaus Katedros požemiuose]]
 
Bizantinei dailei būdingą įrašą atsveria katalikiškosios ikonografijos ypatybė - viena vinimi prie kryžiaus stulpo prikaltos Jėzaus kojos. Akivaizdu, kad kriptą ištapiusiam meistrui katalikiškas Nukryžiuotojo vaizdavimas nebuvo įprasta užduotis, todėl Jėzaus kūnas nutapytas nenatūraliai iškreiptas, prie kryžiaus prikaltos rankos kiek išlinkusios nuo kūno svorio, torsas pasisukęs, o kojos ir pėdos ištiestos pagal kryžiaus vertikalę, tarsijų neslėgtų kūno masė. Laidojimo kriptų dekoras būdavo skirtas ne žiūrovui, o mirusiajam, ir funkcionavo kaip ženklas, tvirtinantis mirusiojo krikščionišką tikėjimą ir teigiantis Jėzaus auką ir prisikėlimą (kriptų puošyboje Prisikėlimas - porinė nukryžiavimui scena). Tikima, kad šiuos vaizdus mirusysis išvys prisikėlimo valandą, o jie liudys prisikėlusiojo tikėjimą ir teigs išganymo viltį. „Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. evangelistu Jonu”- dviejų krikščioniškųjų tradicijų jungtis viename kūrinyje ir akivaizdus stačiakiškosios dailės lotynizacijos pavyzdys vėlyvųjų viduramžių Lietuvoje.
1985 m. freska konservuota.
1 214

pakeitimų