Barokas: Skirtumas tarp puslapio versijų

''Brandžioji Italijos baroko architektūra''. Brandusis barokas pasižymėjo ypatingai turtingomis, veržliomis ir plastiškomis formomis. Charakteringi šio laikotarpio architektūros požymiai ir elementai – banguojantys fasadai, laužyti, banguoti karnizai, gilios nišos, kelių tarpsnių sudvejintos kolonos, sudėtingi planai ir siluetai. Svarbiausi šio laikotarpio architektai – [[Francesco Borromini]] ir [[Gian Lorenzo Bernini]].

 

* XVII a. pirmaisiais dešimtmečias [[Prancūzija|Prancūzijos]] architektūrai darė įtaką Italijos ir [[Nyderlandai|Nyderlandų]] [[manierizmas|manierizmo]] architektūros, be to, jau XVII a. pirmosios pusės Prancūzijos architektūroje pradėjo formuotis klasicistinės architektūros principai, tačiau tuo pačiu ryškėjo ir saviti barokiniai bruožai, ryškiausiai atsiskleidę reprezentacinėje rūmų architektūroje. Prancūziškojo baroko rūmų pavyzdys – [[Versalis]]. Prancūzijos baroko rūmų architektūra pasižymėjo aiškia bei logiška planine struktūra (lygiagrečiai besiformuojančio klasicizmo įtaka), ansambliškumu ir reprezentatyvumu, ypač puošniais, natūraliu ir dirbtiniu marmuru, auksavimais, stiuko skultūromis ir tapyba dekoruotais interjerais. Barokinių rūmų architektūrai būdingas simbolizmas ir alegorizmas, monarcho glorifikacija (pavyzdžiui, Versalio rūmų architektūra išreiškė [[Liudvikas XIV|Liudviko XIV]] – „Karaliaus Saulės“, „žemiškojo [[Apolonas|Apolono]]“ kultą). Prancūziškojo baroko rūmų architektūrai būdingi geometriniu planavimu pagrįsti dideli parkai (simetrijos ašies viduryje sukomponuoti rūmai juose suvokiami kaip kompozicinis centras).