Keltai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Automatinis santrumpų taisymas (tarpeliai). |
|||
Eilutė 33:
Graikų pasaulis apie keltus pirmiausia sužinojo per savo koloniją Masiliją (dabartinis [[Marselis]], įkurtas apie [[600 m. pr. m. e.]]). Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose keltai paminėti [[400 m. pr. m. e.]] viename pranešime, kuriame kalbama apie [[barbarai|barbarų]], persikėlusių per [[Alpės|Alpes]], susidūrimą su [[etruskai]]s.
[[IV a. pr. m. e.]] (apie [[390 m. pr. m. e.]]) keltai iš šiaurės Italijos užpuolė ir apiplėšė Romą. Romos apgultis, kuriai vadovavo keltų karo vadas ''[[Brenus|Brennus]]'' (greičiausiai [[387 m. pr. m. e.|387]]/[[386 m. pr. m. e.]]) ilgai išliko romėnų istorinėje atmintyje. Romėnai keltus vadino galais (''Galli''). Apie 335 m. pr. m. e. keltų pasiuntinius prie Dunojaus priėmė [[Aleksandras Didysis]].<ref>Frydrichas Šletė Keltai tarp Alezijos ir Pergamo. Vilnius: Mokslas, 1984. P.3.</ref>
[[Indoeuropiečių kalbos|Indoeuropiečių kalbų]] tarpe keltų kalbai tenka tarpinė vieta tarp [[germanų kalbos|germanų]] ir [[Italikų kalbos|italikų kalbų]]. Iš to kai kurie tyrinėtojai daro išvadą, kad senovės keltai kurį laiką bus gyvenę tokioje teritorijoje, kuri siekėsi su germanų ir italikų užimtomis teritorijomis. Senovės keltų gimininės bendruomenės buvo vadinamos ''[[Klanas|klanais]]'', kuriuos valdė renkami vadai. Žemė buvo bendra viso klano nuosavybė. Keltai vertėsi [[žemdirbystė|žemdirbyste]], [[gyvulininkystė|gyvulininkyste]], [[medžioklė|medžiokle]] ir miško teikiamų gėrybių rinkimu. Laikui bėgant, iš klanų vadų susidarė didikų luomas. Pasenę klanų vadai valdžią perduodavo savo įpėdiniams.
Eilutė 39:
Visus keltus vienijo bendra [[kalba]], bendra [[religija]] ir bendri papročiai. Senus keltų papročius ir visą liaudies kūrybą stengėsi išlaikyti jų dvasininkai − [[Druidas|druidai]], kurie klausė išrinkto iš jų pačių tarpo vyriausiojo druido. Keltai buvo pasiekę gana aukštą kultūros lygį. Keltų [[keramika|keramikos]] ir [[metalas|metalo]] dirbiniai pasižymėjo dailumu ir gera atlikimo technika. Iš keltų [[geležis|geležį]] gaminti išmoko germanai ir kai kurios kitos Europos žemyno tautos. Keltų vadai jau kaldino [[auksas|aukso]] ir [[sidabras|sidabro]] monetas su savo atvaizdais. Galijoje keltai įkūrė miestų, kuriuose klestėjo amatai ir prekyba. Labiausiai išgarsėjo du miestai: [[Bibrakta]] ir [[Alezija]]. Bibrakta, tapusi vienos keltų genties − edujų sostine, pasidarė žymiausiu [[Galija|Galijos]] centru. Alezija buvo kitos keltų genties − mandubių sostinė.
[[III a. pr. m. e.]] buvo didžiausio keltų išplitimo laikotarpis, o paskui jie ėmė nykti. Vienur buvo romėnų nukariauti, kitur sumišo su kitomis tautomis. Keltams nepasisekė įkurti patvarių valstybių todėl, kad jie išsisklaidė labai didelėje teritorijoje, kur sudarė negausų užkariautojų sluoksnį. Be to, pačių keltų vadai nesutarė ir kovojo dėl valdžios. Keltai labai greit išeikvojo savo energiją. Įgudę kariauti, jie virto tik pageidaujamais samdiniais kitų tautų kariuomenėms sustiprinti. Keltus silpnino tarpusavio kovos ir iš rytų juos ėmė stumti germanai, o iš pietų - romėnai. Dalį keltų I a. pr.m.e. germanai išstūmė už Reino. 58-51 m. pr. m. e. [[Julijus Cezaris]] nukariavo visą [[Galija|Galiją]]. [[Augustas]] užkariavo keltų gyventas sritis Dunojau aukštupyje, taip pat šiaurinę Ispaniją, Galatiją, o [[Klaudijus]], I m.e.a. viduryje užkariavo didžiąją dalį Britanijos. Romos imperijos teritorijoje likę keltai buvo stipriai romanizuoti.
=== Migracijos ===
| |||