Rusėnų kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų

56 baitai pašalinti ,  prieš 1 metus
S
S
Iki [[XI a.]] [[Kijevo Rusia|Kijevo Rusioje]] vartota tik [[bažnytinė slavų kalba]]. Rytų slavų dialektų pagrindu nuo XI iki [[XIV a.]] susiformavusi kalba vadinama ''[[Senoji rusų kalba|senąja rusų kalba]]'', kuri jau XIV a. pradėjo skirtis į rytinius ir vakarinius dialektus. Rytuose šie dialektai davė pradžią [[rusų kalba]]i (''великорусский язык'' 'didžiarusių kalba') Maskvos apylinkių šnektų pagrindu. Vakaruose vėliau susiformavo baltarusių ir ukrainiečių kalbos. Vakariniai dialektai buvo veikiami kaimynų kalbų ir įgavo naujų ypatybių, todėl galima kalbėti apie XIV a. viduryje LDK teritorijoje senosios rusų kalbos vakarinių dialektų pagrindu besiformuojančią rusėnų kalbą, kurią būtina skirti nuo stačiatikių religiniuose tekstuose vartotos [[bažnytinė slavų kalba|bažnytinės slavų kalbos]]. Jau [[XV a.]] viduryje iš pradžių tik kaip kanceliarinė LDK kalba ji pradėta vartoti gana plačiai. Po unijų su Lenkija rusėnų kalbos pozicijos LDK pradėjo silpti, o [[XVII a.]] pabaigoje ([[1696]] m.) oficialia tapo [[lenkų kalba]]. Rusėnų kalba, išstumta iš rašytinių LDK raštų, egzistuoti galėjo tik kaip šnekamoji, tačiau dėl ja šnekančių žmonių skaičiaus sumažėjmo ir toliau nyko.
 
LDK valdovai savo valstybės dokumentams pasirinko rašto tradiciją jau turinčią kanceliarinę rytų slavų kalbą (kartais vadinamą rutėnų ar rusėnų kalba), kuri buvo paplitusi dalyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių. Kaip rodo kitų kalbų raštijos istorija, būtent valstybės kanceliarija yra pagrindinė raštijos tradicijos formuotoja. Šis valstybės pasirinkimas ugdė ne lietuvių kalbą. Lietuvių kalbos prestižo stoka lėmė ir tai, kad nuo [[XVII a.]] valstybės dokumentų kalba tapo [[lenkų kalba]].
 
== Valstybinė raštvedyba ATR ==