|
}}
'''Smukučiai''' – vakarinė [[Jurbarko miestas|Jurbarko miesto]] dalis, dešiniajame [[Mituva|Mituvos]] krante. Yra [[Smukučių šilelis]], [[XIX a.]] įrengtas [[Smukučių tvenkinys]] ([[1914 m.|1914]] m. įrengtas Smukučių vandens malūnas, nustojo veikti pokaryje), sodininkųkolektyvinių sodų bendrijos, Smukučių bendruomenė (nuo [[2015 m.|2015]] m.). Nuo [[1890 m.|1890]] m. [[Smukučių senkapis|Smukučių senkapio]] vietoje stovėjo kryžius, kuris [[1989 m.|1989]] m. atstatytas Juozo Bikulčiaus rūpesčiu (aut. Vaclovas Dubikaltis). Priklauso [[Jurbarko miesto seniūnija|Jurbarko miesto seniūnijos]] Miškininkų ir Sodų seniūnaitijoms.
== Istorija ==
Miesto dalis sudaryta iš rytinėsdalies [[Smukučiai (Jurbarkai)|Smukučių kaimo]] dalies. [[Jurbarkas|Jurbarko]] miesto Naujosios kapinės turėjo būti įrengtos Smukučiuose, tačiau dėl aukšto gruntinio vandens lygio planų atsisakyta. Naujosios kapinės įrengtos [[Kalnėnai (Jurbarkas)|Kalnėnuose]].
Kaimo sodybos senovėje buvo ant aukšto dešiniojo Mituvos kranto. Viensėdžiuose vieni ūkininkai apsigyveno ten pat aukštumoje, dešinėje Mituvos pusėje, kiti nusikėlė į slėnį, prasidedantį nuo to antrojo Mituvos vingio ir besitęsiantį toliau į vakarus. Pro pat tą antrąjį Mituvos vingį eina kelias iš Jurbarko į [[Tauragė|Tauragę]] (vad. Gaurkeliu). Tas kelias už Mituvos vingio pakyla į kalnelį. Nuo to kalnelio pasižiūrėjus, atsiveria gražus reginys į Smukučių slėnį, kurį išilgai į vakarus kerta Jurbarko – [[Smalininkai|Smalininkų]] plentas. Už plento slėnis ruožu baigiasi ir kyla į kalną pietų pusėje. Abipus to slėnio, pietuose ir šiaurėje, auga pušynai, kurie vakarų pusėje už pusantro kilometro susilieja ir nuo čia eina didžioji Jurbarko giria į visas tris puses.
Smukučių kaimas nedidelis: [[1569]] m. inventoriuje (Istorijos archyvas I, 580 psl.) tėra užrašyti 9 valakai žemės. Smukučiai nedaug tėra prasiplėtę ir mūsų laikais. Ūkininkų dirvos slėnyje pakankamai derlingos, aukštai daugiau priesmėlio, bet darbštūs ir rūpestingi ūkininkai gerai gyveno. Smukučių kaimo vardu buvo vadinamas vandens malūnas ties senosiomis Smukučių sodybomis, kur Mituva, pirmąjį (rytinį) vingį sumetus, teka į pietvakarius. Tuo malūnu plačiai naudojosi aplinkiniai ir net tolimesnieji ūkininkai. Smukučiuose buvo gerų dainininkų. Iš Smukučių kaimo buvo teisininkas, [[Vytauto Didžiojo universitetas|Vytauto Didžiojo universiteto]] profesorius ir Teisingumo ministras [[Antanas Tamošaitis]], teisės mokslų daktaras, [[1940]] m. [[liepos 12]] d. [[Kačerginė|Kačerginėje]] (netoli [[Kaunas|Kauno]]) bolševikų [[NKVD]] suimtas ir gale metų Kauno kalėjime nukankintas. Jo veiklų brolį ūkininką Petrą ir Petro dukterį [[Elena Červinskienė|Eleną Tamošaitytę]] bolševikai ištrėmė į [[Sibiras|Sibirą]]. Motina iš sielvarto mirė. Ji buvo veikli draugijose ir susirinkimuose.
Iš Smukučių ir daugiau buvo ištremtų šviesių ūkininkų. Smukučių kaimas minėtame inventoriaus sąraše lenkiškai užrašytas Užusmukowskie. Jų ribos apsakytos šitos: iš rytų pusės — [[Dainiai]], iš pietų — [[Kalnėnai (Jurbarkai)|Kalnėnai]], iš vakarų — tretieji Kalnėnai, iš šiaurės — didžioji giria. Iš tų ribų aptarimo matyti, kad anie Užusmukoyskiai yra tie patys Smukučiai. Smukučiuose tada gyveno: Juraga Zubaitis, Kasperas Jonaitis, Jurgis Barzdahis, Mačys Juknaitis, Petrikas Jokūbaitis, Petras Jurgaitis, Normantas Vaitkaitis. Buvo bent keli Jokūbaičiai, Jurgaičiai ir Jonaičiai. Visos pavardės galūnėmis -aitis (jurbarkiškių šnekta ta galūnė -atis: Jonatis, Jurgatis…) Smukučiai tada turėjo 9 valakus prastos žemės ir mokesčius mokėjo kaip Kalnėnai. Kai kurie Kalnėnų ir Smukučių gyventojai dar naudojosi žeme tarpgiriuose ir už tą žemę, padalintą margais, atskirai mokėjo mokesčius.
Smukučiai nuo seno apsupti pušynų prie pat kaimo iš šiaurės pusės. Vadinamasis Pušynaitis, kuriame buvo kapinės (šiuo metu senkapį žymi kryžius ir atminimo lenta) siekė Mituvos šlaitą, toliau į šiaurę buvo Rėtis, Gudgiris, [[Vanaginė (Jurbarkas)|Vanaginė]], Eglynė, Lygšilis. Toliau į šiaurę ir į vakarus buvo didžioji Jurbarko giria.
== Pavadinimo kilmė ==
Nedaugeliui tėra žinoma, kad per Smukučių žemės plotą teka mažas upelis, Mituvos intakas [[Smukausis]]. Jis prasideda didžiosios Jurbarko girios balose, šiaurės vakarų pusėje nuo Smukučių, paskui pasukęs tiesiai į rytus, įteka į Mituvą, kur ji, atitekėdama iš rytų, staigiai pasuka į pietus, paskui vėl į rytus, sudarydama didelį vingį, vadinamą vakarinį vingį. Smukučių laukuose Smukausis teka plačiu slėniu, pelkėta pieva, lyg durpynu. Ta pieva būdavo labai klampi, ir tik vidurvasarį būdavo galima pasiekti upelį sausomis kojomis. Arti žiočių ir pačiame pamituvyje buvo šaltinių versmių. Čia vanduo veržėsi iš giliau, kai kur net kunkuliuodamas. Taigi Smukausis buvo klampus ir smukus, iš to bus kilęs upelio vardas, o pagal jį — ir Smukučiai. Jei [[1561]] metų dokumente Smukučiai lenkiškai buvo pavadinti Užusmukowskie, tai lietuviškai turėjo vadintis Užusmukausiai (pagal šių laikų tarimą būtų Užsmukausiai). Taip galėjo būti vadinami gyventojai, esą už Smukausio upelio, kuris anais laikais vieniems galėjo būti nepereinamas ar sunkiai pereinamas, taigi ir tam tikra riba. Reikia manyti, kad senovėje nuo Jurbarko į vakarus ištisai driekėsi girios. Pirmutinė gyvenvietė ties Jurbarku gal buvo Kalnėnai prie [[Nemunas|Nemuno]] su laukais, einančiais į šiaurę, gal iki pat Smukausio. O kas kūrėsi už Smukausio, tie jau galėjo būti vadinami Užsmukausiai ir pagaliau Smukučiai.
== Šaltiniai ==
{{Išnašos}}
2. A. Giedraitis-Giedrius "Mūsų Jurbarkas", Chicago, 1976 m., 73-76 psl.}}
[[Kategorija:Jurbarko miesto dalys]]
|
