Kumarbis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Poemos pabaiga yra prarasta, tačiau galima spėti, kad joje aprašomas Tešubo tapimas dangaus valdovu, nes giesmės apie Ulikumį pradžioje audros dievas Tešubas jau viešpatauja danguje. Giesmėje apie Ulikumį toliau aprašomas Kumarbio bandymas jam atkeršyti. Tuo tikslu jis savo sėkla apvaisino didžiulę uolą ir taip gimė akmeninis berniukas, turėjęs nugalėti audros dievą. Sūnų tėvas pavadino Ulikumiu ir paslėpė požemiuose. Ten jis sėdėjęs ant milžino Upelurio, laikiusio dangų ir žemę, dešiniojo peties. Berniukas labai greit augo, tad netrukus jį – iš akmens kyšojusį akmeninį milžiną – pastebėjo saulės dievas ir pranešė apie tai Tešubui. Pastarasis, lydimas brolio Tašmišu ir sesers [[IštarŠauška|Šauškos]] (arba [[Šauška|ŠauškosIštar]] atitikmuo), nuskubėjo prie jūros. Išvydus akmeninį milžiną, jį apėmė neviltis. Deivė IštarŠauška bandė Ulikumį apkerėti savo gundančiais apžavais ir dainomis, tačiau milžinas pasirodė esąs aklas ir kurčias. Galiausiai dievai nusprendė Ulikumį pulti, tačiau buvo nugalėti ir sutriuškinti. Akmeniniam milžinui vis augant ir jau ėmus siekti dievų buveines, Tešubas, patartas brolio Tašmišu, kreipėsi į išminties dievą Ea. Šis aplankė milžiną Upelurį, perspėdamas, kad ant jo pečių sėdintis Ulikumis esąs piktų užmačių turinčio Kumarbio įrankis. Tuomet Ea paliepė dievams atgabenti varinį rėžtuką, kuriuo laikų pradžioje buvo atskirti dangus ir žemė. Šiuo rėžtuku Ulikumis nuo Upelurio ir buvo atskirtas. Giesmės pabaiga nėra aiški, nes tolesnis tekstas pažeistas. Iš išlikusių fragmentų aišku tai, kad audros dievas Tešubas veržėsi į kovą ir, kaip manoma, toliau aprašoma galutinė jo pergalė prieš Kumarbį.<ref name="Cambridge"></ref><ref name="lhpa"></ref>