Uždauguvio kunigaikštystė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Arz (aptarimas | indėlis)
Homobot (aptarimas | indėlis)
S Automatinis klaidų taisymas.
Eilutė 59:
Ordino susilpnėjimu pasinaudojusi [[Rusija]] [[1558]] m. pradėjo [[Livonijos karas|Livonijos karą]], buvo užimti [[Narva]] ir [[Tartu|Dorpatas]] (dab. Tartu), didysis magistras Johanas Fiurstenbergas pateko į nelaisvę, magistru tapo [[Gotardas Ketleris]]. Į karą buvo priversta įstoti ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Pasinaudojusi proga, [[Danija]] užvaldė [[Sarema|Saremos salą]]. Pasiektos paliaubos truko neilgai.
 
Didysis magistras Gotardas Ketleris, matydamas iš Maskvos gręsiantįgresiantį pavojų ir netekęs vilties apsiginti savo jėgomis, nuvyko pas karalių Žygimantą Augustą ir paprašė paremti bei užtarti ordiną. Lenkijoje į šį sumanymą buvo pažiūrėta nepalankiai, ji nenorėjo dėl svetimų reikalų veltis į karą. Todėl karalius nusprendė suteikti ordinui paramą tik kaip Lietuvos didysis kunigaikštis. Mikalojus Radvila Rudasis [[1559]] m. [[rugpjūčio 31]] d. sušaukė Vilniuje Lietuvos tarybą, į kurią atvyko ordino pasiuntiniai. Kunigaikščio pastangomis ir jo tarpininkavimu su jais buvo sudaryta gynybos ir puolimo sąjunga prieš Maskvą. Kunigaikštis Mikalojus nedelsiant parašė laišką Maskvos bojarinams ir paprašė įkalbėti carą atlyginti Livonijai padarytas skriaudas ir sudaryti su ja sutartį, nes Lenkijos karalius suteikė ordinui globą. Gavus neigiamą atsakymą, buvo pradėta rengtis karui. [[1560]] m. Rusija atnaujino karinius veiksmus ir užėmė [[Alūksnė|Alūksnę]] bei [[Viljandis|Viljandį]]. Tuomet ir Lietuvos kariuomenė patraukė į karo lauką ir sugebėjo tik persikėlusi per [[Dauguva|Dauguvą]] priversti Maskvos kariuomenę pasitraukti iš Livonijos. Rygos arkivyskupas ir Livonijos ponai ėmė vykdyti Ketlerio sudarytą sutartį.
 
Tačiau, kol Lietuva kariavo su Maskva, Livonijos padėtis dar pablogėjo. Danijos karalius įteisino Saremos vyskupiją ir užėmė pajūrio miestus, o Estija pateko [[Švedija|Švedijos]] valdžion. Livonijos luomai paprašė Abiejų Tautų Respublikos karaliaus atsiųsti įgaliotinį. Juo vėl tapo Mikalojus Radvila Juodasis. Derybose su Livonijos luomais jis pranešė, kad tokiomis aplinkybėmis Lietuva viena negali suteikti jiems pagalbos ir patarė kreiptis į Lenkijos luomus bei pamėginti sudaryti su jais unijos sutartį.