Aristotelis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 6:
| paveikslėlio dydis =
| gimimo data = [[384 m. pr. m. e.]]
| gimimo vieta = [[Stageira]], [[Graikija]]
| mirties data = [[322 m. pr. m. e.]]
| mirties vieta = [[Euboja]], Graikija
Eilutė 33:
== Gyvenimas ==
Aristotelis gimė 384 m. pr. m. e. [[Stageira|Stageiros]] mieste, [[Chalkidikė|Chalkidikėje]]. Jo tėvas Nikomachas buvo Makedonijos karaliaus Amynto III gydytojas. Dar būdamas vaikas Aristotelis tapo našlaičiu. Po jo tėvo mirties,
Sulaukęs septyniolikos ar aštuoniolikos, Aristotelis persikėlė į Atėnus ir įstojo į [[Platono akademija|Platono Akademiją]], kurioje praleido apie dvidešimt metų (iki 348 m. pr. m. e.), pradžioje kaip mokinys, vėliau kaip mokytojas. Po kurio laiko jis pradėjo kritikuoti Platono doktriną, tačiau iki pat mokytojo mirties pasiliko Akademijoje. Mirus Platonui (347 m. pr. m. e.), akademijos vadovu tapo jo sūnėnas Speusipas. Dėl teorinių nesutarimų su Platonu Aristotelis taip ir nebuvo paskirtas akademijos vadovu.<ref name=":0">
Vėliau Aristotelis kartu su
335 m. pr. m. e. Aristotelis grįžo į Atėnus ir įkūrė antrąją aukštojo mokslo instituciją Graikijoje – Likėjų (Licėjų arba peripatetinę mokyklą). Kaip ir kiti filosofiniai sambūriai, mokykla buvo kiek panaši į religinę draugiją, kurios narių bendras gyvenimas ir ypač mokslinis darbas buvo saistomi visiems bendrų taisyklių ir normų. Paskaitų klausytojams prigijo peripatetikų, arba vaikštinėtojų, pavadinimas, mat drauge su mokytoju jie vaikštinėdavę, kalbėdavę, diskutuodavę aplink gimnaziją plytinčioje švento Apolono Likiečio giraitėje. Jis užsiėmė intensyvia pedagogine veikla savo mokykloje, kur mokiniams skaitė laisvas paskaitas arba dėstė pagal iš anksto parengtus užrašus. Graikijoje jis praleido dvylika metų. Šis laikotarpis sutapo su didžiaisiais Aleksandro užkariavimais. Aleksandras neprašė buvusio mokytojo patarimų, tačiau parūpino priemonių Aristotelio tyrimams. Tai buvo pirmas pavyzdys istorijoje, kai mokslininkas gavo tokią didelę vyriausybinę paramą savo studijoms. Šiuo laikotarpiu ir parašyti svarbiausi jo darbai: pažinimo ir [[Logika|logikos]] veikalas „Organonas", [[Gamtos mokslas|gamtos mokslų]] veikalai – „Fizika”, „Apie dangų”, „Apie atsiradimą ir išnykimą”, „Meteorologika”, [[Zoologija|zoologijos]] – „Gyvūnų istorija”, „Apie gyvūnų dalis”, „Apie gyvūnų dauginimąsi”, „Apie gyvūnų judėjimą”, psichologijos – „Apie sielą”, [[Filosofija|filosofijos]] – „Metafizika”, „Nikomacho etika”, „Eudemo etika”, „Didžioji etika”, „Politika”, „Atėnų politinė santvarka”, [[Retorika|retorikos]] ir poetikos – „Retorika”, „Poetika”.<ref name=":0" /> Apskritai, Aristotelis ne tik praturtino, bet davė pradžią daugeliui mokslo šakų. Jo darbų visuma – tai graikų mąstymo enciklopedija.
Eilutė 54:
# Apie sofisitinius įrodymus (Sophistici elenchi)
Traktatų eiliškumas nebuvo aiškus, tačiau šis išdėstymas buvo pasiūlytas
=== Epistemologija ===
Eilutė 70:
Aristotelio veikalai yra labiau kokybiniai nei kiekybiniai. XVI amžiaus pradžioje mokslininkai pradėjo taikyti matematines žinias fiziniuose moksluose, tačiau Aristotelio darbas šioje srityje buvo laikomas nereikšmingu, netinkamu. Taip nutiko todėl, kad Aristotelis neturėjo kiekybinio suvokimo apie [[Masė|masę]], [[Jėga|jėgą]], [[Greitis|greitį]] ir [[Temperatūra|temperatūrą]], kuriam didelę įtaką darė įrangos (laikrodžių, termometrų) trūkumas.
Jo užrašuose galima rasti daug mokslinių stebėjimų, pilnų tiek preciziškumo, tiek keistų klaidų. Pavyzdžiui, veikale „Gyvūnų istorija“ jis teigė, jog vyrai turi daugiau dantų nei moterys. Tuo pačiu stiliumi
Kartais, Aristotelis iš paprastų stebėjimų formuluodavo teiginius kaip visatos dėsnius. Dabartiniai moksliniai metodai atskleidžia, jog toks mąstymas be pagrįstų faktų yra neefektyvus, o įžvalgų, hipotezių pagrindimas reikalauja kur kas daugiau eksprerimentavimo nei Aristotelis tuo metu atliko, norėdamas pagrįsti iškeltus teiginius.
Eilutė 81:
Aristotelis įžvelgė, jog Žemės pokyčiai yra tokie lėti, ištęsti, lyginant su mūsų gyvenimu, kad jie tampa tiesiog nepastebimi: žmonių judėjimas ir persikėlimas į kitas vietas po katastrofų lemia tai, jog pati katastrofa yra vis dažniau pamirštama,
Aristotelis veikale
=== Fizika ===
Eilutė 144:
==== Empirinis tyrinėjimas ====
Aristotelis yra seniausias gamtos tyrinėtojas, kurio darbai dalinai išliko. Didžioji tyrimų dalis tikriausiai buvo atliekama Ase ir [[Lesbas|Lesbo]] saloje. Kaip ten bebūtų, tų vietovių pavadinimai, kurie vis sutinkami Aristotelio biologiniuose traktatuose, rodo būtent į [[Egėjo jūra|Egėjo jūros]] rytinę dalį kaip pagrindinę tyrimų vietą. Aristotelio kruopščiai surinkti faktai buvo sudėti dviejose didelėse knygose „Gyvūnų istorija" ir „Skrodimai"(nėra išlikusi). Pati ryškiausia dalis apima jūros
Aristotelis atskyrė vandens žinduolius nuo žuvų, taip pat pastebėjo, jog [[rykliai]] ir [[Rombinės rajožuvės|rajos]] priklauso vienai grupei, kurią jis
Vieni dažniausiai naudotų metodų – skrodimas ir stebėjimas, kurie aprašomi jo veikale „Apie gyvūnų dauginimąsi“. Čia pateikiamas Aristotelio tyrimas: tam tikrais laiko intervalais apvaisintas vištos kiaušinis yra sudaužomas, siekiant stebėti organus bei jų vystymąsi.<ref name=":1" />
Eilutė 153:
Aristotelis išskyrė apie 500 paukščių, žinduolių ir žuvų rūšių. Ką šiandien zoologas pavadintų [[Stuburiniai|stuburiniais]] ar [[Bestuburiai|bestuburiais]] gyvūnais, Aristotelis tuo metu vadino „gyvūnais su krauju” ar „gyvūnais be kraujo”. „Gyvūnus su krauju” skirstė į gyvavedžius (žinduoliai) ir dedančius kiaušinius (paukščiai bei žuvys). Bestuburiai („gyvūnai be kraujo”) – vabzdžiai, vėžiagyviai ir moliuskai.
Veikale „Gyvūnų istorija” jis teigė, jog visos būtybės yra surikiuotos pagal išsivystymą nuo mineralų iki augalų ir gyvūnų, ir galiausiai iki žmogaus. Visa tai sudaro gyvybės grandinę. Aristotelio sistema turėjo vienuolika lygių, suformuotų remiantis gimimo forma. Aukščiausieji gyvūnai atsiveda gyvus, šiltus ir šlapius palikuonis, o žemiausieji – šaltus, sausus ir kiaušiniuose. Pagal istoriką [[Charles Singer|Čarlzą Singerį]], „nėra nieko įsimintinesnio nei Aristotelio pastangos parodyti
Aristotelis taip pat manė, jog organizmų išsivystymas atsispindi jų formose, bet nėra iš anksto nulemtas jų formų. Ši ir kitos Aristotelio idėjos apie sielą nėra pripažįstamos kaip mokslinės.
Eilutė 159:
Aristotelis pabrėžė, jog organizmai turi 3 lygmenų sielas – maitnamąją, juntamąją, ir mąstomąją. Siela realizuoja mitybą, dauginimąsi, augimą, jutimą, mąstymą, nykimą, sukuria organizmo tikslingą judėjimą. Pavyzdžiui, augalai turi maitinamąją sielą, atsakingą už dauginimąsi ir augimą, gyvūnai turi maitinamąją ir juntamąją sielą, kuri realizuoja judėjimą, jutimą, ir žmonės turi visas tris. Mąstomoji siela suteikia galimybę mąstyti.
Aristotelis, kitaip nei ankstesni filosofai, bet kaip ir egiptiečiai, mąstomąją sielą siejo su širdimi, o ne su smegenimis. Aristotelis atskyrė jausmus ir mąstymą – ši idėja prieštaravo ankstesnių filosofų teiginiams, išskyrus
=== Psichologija ===
Aristotelio psichologija, pateikta jo traktate „Apie sielą” (''De Anima'') išskiria tris skirtingas sielos rūšis: maitinamąją, juntamąją ir mąstomąją. Žmonės turi mąstomąją sielą, kuri turi tokią pat galią kaip ir kitos rūšys: taip kaip maitinamoji, ji gali augti ir maitintis, taip kaip juntamoji, ji gali judėti ir patirti jausmus. Mąstomoji siela yra unikali žmogaus dalis, nes ji suteikia galimybę suvokti kitus dalykus ir juos lyginti tarpusavyje.
Aristoteliui siela buvo paprastesnė idėja nei šiandien mums. Siela jam buvo gyvojo kūno forma. Viskas yra sudaryta iš formos bei materijos, gyvosios būtybės išsiskiria gebėjimu judėti ir keistis (augalai išsiskiria augimu bei cheminėmis transformacijomis, kurias Aristotelis įvardija kaip judėjimo atvejus).
Eilutė 174:
===== Prisiminimai =====
Kadangi Aristotelis manė, jog žmonės turi suvokimą apie visus pojūčius ir jie juos supranta kaip vaizdinius arba „įrašus”, jie nuolat susieja naujus „įrašus” dalykų, kuriuos jie patiria. Norėdami rasti konkretų „įrašą”, žmogus jo ieško atmintyje tol, kol randa tam tikrą prisiminimą.
Prisiminimai yra savarankiškas veiksmas, kai atkuriama atmintyje saugoma informacija praėjus tam tikram laikui. „Įrašų” atkūrimas priklauso nuo sugebėjimų atsiminti bei mokėjimo tai valdyti. Tik žmonės prisimena protinės veiklos „įrašus”, pavyzdžiui skaičius arba žodžius. Gyvūnai, kurie turi suvokimą apie laiką, gali atgaminti praeities vaizdinius. Atsiminimas apima tik prisimintų daiktų ir praėjusio laiko suvokimą. Vaizdinių prisiminimas įvyksta tik tada, kai esami patyrimai pagal požymius ir tvarką yra panašūs į praeities jutiminius patyrimus. Kai „įrašas” yra atkuriamas, tai gali sužadinti daug susijusių prisiminimų („įrašų”).
Eilutė 192:
Kai žmogus miega jis negali atlikti tokių sprendimų, kuriuos priimtų nemiegodamas. Kadangi jausmai miego metu nefunkcionuoja normaliai, jie negali padėti asmeniui įvertinti esamos situacijos sapne. Tai priverčia žmogų patikėti, jog tai, ką jis sapnuoja, yra tikra. Patys sapnai gali būti absurdiški tikrovėje, bet pojūčiai negali atskirti ar jie tikri, ar ne. Taigi sapnuotojui belieka priimti sapną, nes neturi kito pasirinkimo, kaip jį įvertinti.
Viena iš Aristotelio sapnų teorijos dalių pristato idėjas, kurios prieštarauja
Aristotelis savo sapnų teorijoje taip pat aptaria, kas sudaro ir kas nesudaro sapnų. Jis tvirtino, jog pirmiausia sapnas atsiranda tik žmogui miegant. Jei asmuo išvysta vaizdą iš karto po atsibudimo arba jei jis mato kažką tamsoje, tai nėra laikoma sapnu, nes jis tuo momentu nemiegojo. Antra, bet koks jutiminis potyris, kuris iš tikro įvyksta žmogui miegant, ir yra jo suvokiamas, nėra laikomas sapno dalimi. Pavyzdžiui, jei žmogui miegant, durys užsitrenkia ir sapne jis tai išgirsta, Aristotelis tvirtino, jog šis pojūtis nėra sapnas. Tikra jutiminė patirtis yra įgyjama per pojūčius, o faktas, kad tai nutiko tuo metu, kai asmuo miegojo, nereiškia, jog tai yra sapnas. Galiausiai sapnų vaizdai privalo būti ne miego metu patirtų ilgalaikių ispūdžių rezultatas.<ref name=":1" />
Eilutė 200:
==== Etika ====
[[Vaizdas:Aristotelis De Moribus ad Nicomachum.jpg|thumb|„Nikomacho etika" graikiškai ir loytiniškai. Pirmas 1566 m. leidimo puslapis.]]
Aristotelis etiką laikė labiau praktiniu nei teoriniu mokslu, t. y. jis manė, jog būti geru žmogumi ir daryti gera yra svarbiau nei tiesiog žinoti, kas yra gerumas. Aristotelis parašė keletą traktatų šia tema, iš kurių vienas reikšmingiausių –
Aristotelis mokė, jog gerumas yra susijęs su teisinga daikto paskirtimi. Jis pateikė pavyzdį: akis yra tik tada gera, kai ji gali matyti, nes akies funkcija yra regėjimas. Aristotelis grindė, jog žmonės privalo turėti funkciją, būdingą žmonėms, kuri privalo būti sielos veikla, atitinkanti mąstymą (logos). Aristotelis nustatė optimalią sielos veiklą, kaip visų žmonių sąmoningą tikslą, t. y. Eudaimonia (verčiama kaip „laimė“ arba „gerovė“). Kad žmogus būtų visada laimingas, reikia gero charakterio (''ēthikē'', ''aretē''), tai reiškia – siekti moralinio tobulumo, dorybių. Aristotelio teigimu, dorybė esanti viduryje tarp kraštutinumų – pertekliaus ir trūkumo.
Eilutė 225:
==== Poetika ====
Aristotelio veikalas
Poezija Aristotelis vadina bet kokią grožinę kūrybą. Epinis ir traginis kūrinys, taip pat komedija ir ditirambas, didžioji [[Fleita|fleitos]] ir kitaros muzikos dalis, – visi šie kūriniai apskritai priklauso imitaciniam menui. Bet jie skiriasi vienas nuo kito trimis atžvilgiais: imituoja arba skirtingomis priemonėmis, arba skirtingus objektus, arba skirtingu, tai yra ne tuo pačiu, būdu. Pavyzdžiui, tik harmonija ir ritmu naudojasi fleitos bei kitaros muzika ir kai kurie kiti menai, šokėjai imituoja vien ritmu.<ref>Irena Štikonaitė, „Graikų literatūros chrestomatija". – Vilnius, Mintis, 2008, p. 589–599</ref> Poezijos rūšys skiriasi ir objektais: komedijoje vyras yra „blogesnis“ nei gyvenime (žemesnė moralė), o tragedijose atvirkščiai – vyras yra „geresnis“ (aukštesnė moralė). Poetas kūrinį imituoja skirtingais būdais: pvz. renkasi pasakotoją, kuris yra arba visažinis „aš“, stebintis įvykius iš šalies, arba pats veikėjas.
Eilutė 266:
* Ackrill, J. L. „Aristotelis“. – Vilnius, Pradai, 1994, ISBN 9986-405-21-1
'''Vertimai į lietuvių kalbą'''
* „Apie sielą“ (vertė [[Vosylius Sezemanas]]). – Vilnius, Valst. polit. ir moksl. lit. l-kla, 1959
* „Poetika“ (vertė Marcelinas Ročka). – Vilnius, 1959
* „Rinktiniai raštai“ (vertė [[Jonas Dumčius]], [[Marcelinas Ročka]], Vosylius Sezemanas; įvadinis
* „Politika“ (vertė [[Mindaugas Strockis]]). – Vilnius, Pradai, 1997, ISBN 9986-405-55-6
* „Metafizika (Fragmentai iš pirmos, septintos ir tryliktos knygų)“ (vertė A. Kairienė) // ''Estetikos istorija. Antologija. I dalis''. – Vilnius, Pradai, 1999, p. 570–574
* „Didžioji etika. Antra knyga“ (vertė A. Kairienė) // ''Estetikos istorija. Antologija. I dalis''. – Vilnius, Pradai, 1999, p. 587–588
Eilutė 288:
* [http://gid.lt/filosofija/aristotelio-formos-ir-materijos Forma ir materija]
** [[J. L. Ackrill|Ackrill J. L.]] (1997). Essays on Plato and Aristotle, Oxford University Press, USA.
** Bakalis Nikolaos. (2005). Handbook of Greek Philosophy: From Thales to the Stoics Analysis and Fragments, Trafford Publishing ISBN 1-4120-4843-5
** Bolotin, David (1998). ''An Approach to Aristotle’s Physics: With Particular Attention to the Role of His Manner of Writing.'' Albany: SUNY Press. A contribution to our understanding of how to read Aristotle’s scientific works.
| |||