Neapolio hercogystė: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 82:
Sergijus IV savo padėtį sutvirtino vedybiniais ryšiais su normanais. Vėliau ši sąjunga nutrūko, Sergijų IV paliko jo samdiniai, ir jis tapo vienuoliu. Jo sūnus Džovanis V įsiteikinėjo Salerno princui Gvaimarui IV (''Guaimar IV''), o vėliau tapo šio vasalu.
Neapolio hercogija buvo Pietų Italijos valstybė, ilgiausiai išlaikiusi nepriklausomybę nuo normanų. Anksčiau jos krito lombardų valdytos [[Kapujos kunigaikštystė|Kapujos]], [[Salerno kunigaikštystė|Salerno]] ir [[Benevento kunigaikštystė]]s, graikų valdytos [[Amalfio hercogystė|Amalfio]], [[Gaetos hersogystė|Gaetos]] ir [[Sorento hercogystė|Sorento]] hercogijos.
1137 m. hercogas Sergijus VII buvo priverstas pasiduoti Sicilijos karaliui Rogerui II, kuris Sicilijos karaliumi pasiskelbė 7 metais anksčiau. Nuo tada miestą ėmė valdyti grafas palatinas (''compalazzo''), o Neapolio patricijams valdžios liko mažai. Tuo metu Neapolyje gyveno apie 30000 gyventojų, kurie vertėsi sausumoje. Prekyba Neapolyje užsiiminėjo daugiausia svetimšaliai, paprastai iš [[Pizos respublika|Pizos]] ir [[Genujos respublika|Genujos respublikų]].
| |||