Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Richard-Coeur-de-Lion-on-his-way-to-Jerusalem.JPG|thumb|Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis kelyje į Jeruzalę (Džeimso Viljamo Glaso paveikslas)]]
'''Trečiasis kryžiaus žygis''' vyko nuo [[1189]] iki [[1192]] m. Žygį organizavo [[Popiežius]] [[Grigalius VIII]]-asis ir Popiežius [[Klemensas III]]-asis. Trečiajame kryžiaus žygyje dalyvavo keturi galingiausių Europos valstybių monarchai: [[Vokietija|Vokietijos]] imperatorius [[Frydrichas I Barbarosa]], [[Prancūzijos karalius]] [[Pilypas II Augustas]], [[Austrija|Austrijos]] hercogystės hercogas Leopoldas V ir [[Anglija|Anglijos]] karalius [[Ričardas I Liūtaširdis]]. Europos monarchų sąjungininkais buvo [[Kilikijos Armėnija|Kilikijos armėnų]] valstybės kunigaikštis ir pirmasis karalius [[Levonas II]]. Pagrindine kryžiaus žygio priežastimi buvo tai, jog [[Ajubidai|ajubidų]] sultonas [[Saladinas]] 1187 m. spalio 2 d. užkariavo [[Jeruzalės apgultis|Jeruzalę]].
[[Antrasis kryžiaus žygis]] (1147–1149) nepakeitė politinės situacijos [[Sirija|Sirijoje]]. Kryžiaus žygio riteriai nesusilpnino [[Mosulas|Mosulo]] (''miesto, dabartinio Irako Šiaurėje'') bei didžiausio tuo metu Sirijos miesto [[Alepas|Alepo]] emyro Nur-ad-Dino (''turkų genčių, vadinamų seldžiukais, vado''), kuris užėmė [[Damaskas|Damaską]]. 1187 m. mirus karaliui Balduinui IV, Jeruzalė buvo užimta turkų – seldžiukų, vadovaujamų sultono Saladino, kuris sukūrė didelę ir galingą valstybę su centru [[Egiptas|Egipte]].
Grėsmę kėlė Nur-ad-Dinas, kuris nusitaikė į [[Antiochijos kunigaikštystė|Antiochijos kunigaikštystę]]. Nur-ad-Dino kovoje su Antiochijos kunigaikščiu Raimundu iš Puatjė 1147–1149 metais, Antiochijos kariuomenė ne kartą buvo sumušta, o 1149 metais viename mūšių žuvo pats kunigaikštis Raimundas iš Puatjė. Nuo to momento Antiochijos kunigaikštystės padėtis buvo ne ką geresnė negu [[Jeruzalė]]s.
Dar 1148 metais Jeruzalės karalius Balduinas III nukreipdamas Vokietijos karalių [[Konradas III (Vokietija)|Konradą III]] į Damaską padarė klaidą, kuri davė pasekmes iš karto po Antrojo kryžiaus žygio. Damaskas sudarė sąjungą su Nur-ad-Dinu ir tapo visų didžiųjų [[Musulmonai|musulmonų]] miestų ir kitų jų valdomų vietovių centru. Musulmonų užkariautų Damasko ir Antiochijos įtaka [[Artimieji Rytai|Artimuosiuose Rytuose]] augo. Tuo tarpu krikščionių pozicijos prastėjo. Jiems reikėjo pagalbos iš Vakarų Europos.
Tuo momentu, kai [[Palestina]] palaipsniui perėjo į Nur-ad-Dino rankas, Šiaurėje [[Bizantija|Bizantijos]] imperatorius [[Manuilas I Komninas]] kėlė vis didesnius reikalavimus krikščionims, kartu ir išlikusioms krikščioniškomis kunigaikštystėms. Jis turėjo pretenzijų valdyti visą [[Mažoji Azija|Mažąją Aziją]] ir atkurti [[Romos imperija|Romos imperiją]] su jos buvusios teritorijos ribomis. Manuilas I Komninas ne kartą rengė žygius į Artimuosius Rytus ir šie žygiai jam nešė sėkmę. Manuilo I Komnino politika sviro į Antiochijos kunigaikštystės sąjungą su Bizantija. Po pirmos žmonos Vokietijos karaliaus Konrado III sesers mirties, Manuilas vedė vieną iš Antiochijos princesių. Kai 1187 m. Jeruzalę užkariavo sultonas Saladinas. Kryžiaus riteriai dėl to apkaltino Bizantiją. Jie teigė, jog Bizantija talkino ir teikė pagalbą musulmonams, buvo krikščionių išdavikė. Nur-ad-Dinas jau buvo miręs dar prieš Jeruzalės atitekimą musulmonams, t.y. 1174 metais. Tais pačiais metais mirė ir Jeruzalės karalius Amauras I, trijų būsimų Jeruzalės valdovų – Sibilės, Balduino IV ir Izabelės – tėvas. Sultono Saladino dėka buvo suvienyti [[Egiptas|Egipto]] ir [[Bagdadas|Bagdado]] kalifatai.
▲'''[[Viduramžių Lvovo istorija|Daugiau…]]'''
<noinclude>[[Kategorija:Pirmo puslapio skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude>
|