Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Richard-Coeur-de-Lion-on-his-way-to-Jerusalem.JPG|thumb|Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis kelyje į Jeruzalę (Džeimso Viljamo Glaso paveikslas)]]
[[Vaizdas:Lwow 1.jpg|thumb|Lvovo panorama [[Civitates orbis terrarum]] atlase, 1618 m. litografija]]
'''Trečiasis kryžiaus žygis''' vyko nuo [[1189]] iki [[1192]] m. Žygį organizavo [[Popiežius]] [[Grigalius VIII]]-asis ir Popiežius [[Klemensas III]]-asis. Trečiajame kryžiaus žygyje dalyvavo keturi galingiausių Europos valstybių monarchai: [[Vokietija|Vokietijos]] imperatorius [[Frydrichas I Barbarosa]], [[Prancūzijos karalius]] [[Pilypas II Augustas]], [[Austrija|Austrijos]] hercogystės hercogas Leopoldas V ir [[Anglija|Anglijos]] karalius [[Ričardas I Liūtaširdis]]. Europos monarchų sąjungininkais buvo [[Kilikijos Armėnija|Kilikijos armėnų]] valstybės kunigaikštis ir pirmasis karalius [[Levonas II]]. Pagrindine kryžiaus žygio priežastimi buvo tai, jog [[Ajubidai|ajubidų]] sultonas [[Saladinas]] 1187 m. spalio 2 d. užkariavo [[Jeruzalės apgultis|Jeruzalę]].
'''Viduramžių Lvovas''' ({{uk|Середньові́чний Львів}}) buvo svarbus politinis, ekonominis ir kultūrinis Centrinės Europos centras, pirmiausiai kaip [[Haličo-Volynės kunigaikštystė|Haličo-Voluinės kunigaikštystės]] sostinė, vėliau kaip [[Lenkijos karalystė|Lenkijos karalystės karūnos]] [[Mažosios Lenkijos provincija|Mažosios Lenkijos provincijos]] [[Rusios vaivadija|Rusios vaivadijos]] sostinė.
 
[[Antrasis kryžiaus žygis]] (1147–1149) nepakeitė politinės situacijos [[Sirija|Sirijoje]]. Kryžiaus žygio riteriai nesusilpnino [[Mosulas|Mosulo]] (''miesto, dabartinio Irako Šiaurėje'') bei didžiausio tuo metu Sirijos miesto [[Alepas|Alepo]] emyro Nur-ad-Dino (''turkų genčių, vadinamų seldžiukais, vado''), kuris užėmė [[Damaskas|Damaską]]. 1187 m. mirus karaliui Balduinui IV, Jeruzalė buvo užimta turkų – seldžiukų, vadovaujamų sultono Saladino, kuris sukūrė didelę ir galingą valstybę su centru [[Egiptas|Egipte]].
Viduramžių Lvovo istorija apima periodą nuo tvirtovės įkūrimo XIII amžiuje iki XVI amžiaus antrosios pusės, kai susikūrė [[Abiejų Tautų Respublika]] ir nutrūko [[Jogailaičių dinastija]]. Rašytiniuose šaltiniuose Lvovas pirmą kartą paminėtas 1256 m. Nuo XIII amžiaus II pusės tai buvo pats didžiausias [[Haličo-Volynės kunigaikštystė|Haličo-Voluinės kunigaikštystės]] miestas. 1370 m. Lvovas pateko į [[Vengrijos karalystė|Vengrijos karalystės]] sudėtį, 1387 m. buvo sugrąžintas [[Lenkijos karalystė|Lenkijos karalystei]]. Po 1433 m. Lvovas tapo administraciniu [[Rusios vaivadija|Rusios vaivadijos]] centru. Lvovas išsiskyrė tuo, jog jame gyveno įvairių tautybių ir įvairių religinių bendruomenių miestiečiai.
 
Grėsmę kėlė Nur-ad-Dinas, kuris nusitaikė į [[Antiochijos kunigaikštystė|Antiochijos kunigaikštystę]]. Nur-ad-Dino kovoje su Antiochijos kunigaikščiu Raimundu iš Puatjė 1147–1149 metais, Antiochijos kariuomenė ne kartą buvo sumušta, o 1149 metais viename mūšių žuvo pats kunigaikštis Raimundas iš Puatjė. Nuo to momento Antiochijos kunigaikštystės padėtis buvo ne ką geresnė negu [[Jeruzalė]]s.
Pagal archeologinių Lvovo ir jo apylinkių kasinėjimų duomenis ši teritorija buvo apgyvendinta dar [[Mezolitas|mezolito]] amžiuje. Jono Franko vardo parke, esančiame Lvove, yra piliakalnis, datuojamas [[Bronzos amžius|Bronzos amžiaus]] pradžios laikotarpiu. 1992 metais kasinėjant tuometinio Dobrobuto turgaus vietą (šiuo metu Jaroslavlio Osmomislio aikštė) buvo rasti [[Halštato kultūra|Halštato kultūros]] (I tūkst. pr. m. e. vidurys), [[Černiachovo kultūra|Černiachovo kultūros]] (IV a.), Prahos kultūros (VI a.) artefaktai. Halštato kultūros liekanų buvo rasta Teatro gatvėje ir 1987 m. Jono Podkovos aikštėje, Lvove.
Dar 1148 metais Jeruzalės karalius Balduinas III nukreipdamas Vokietijos karalių [[Konradas III (Vokietija)|Konradą III]] į Damaską padarė klaidą, kuri davė pasekmes iš karto po Antrojo kryžiaus žygio. Damaskas sudarė sąjungą su Nur-ad-Dinu ir tapo visų didžiųjų [[Musulmonai|musulmonų]] miestų ir kitų jų valdomų vietovių centru. Musulmonų užkariautų Damasko ir Antiochijos įtaka [[Artimieji Rytai|Artimuosiuose Rytuose]] augo. Tuo tarpu krikščionių pozicijos prastėjo. Jiems reikėjo pagalbos iš Vakarų Europos.
 
Tuo momentu, kai [[Palestina]] palaipsniui perėjo į Nur-ad-Dino rankas, Šiaurėje [[Bizantija|Bizantijos]] imperatorius [[Manuilas I Komninas]] kėlė vis didesnius reikalavimus krikščionims, kartu ir išlikusioms krikščioniškomis kunigaikštystėms. Jis turėjo pretenzijų valdyti visą [[Mažoji Azija|Mažąją Aziją]] ir atkurti [[Romos imperija|Romos imperiją]] su jos buvusios teritorijos ribomis. Manuilas I Komninas ne kartą rengė žygius į Artimuosius Rytus ir šie žygiai jam nešė sėkmę. Manuilo I Komnino politika sviro į Antiochijos kunigaikštystės sąjungą su Bizantija. Po pirmos žmonos Vokietijos karaliaus Konrado III sesers mirties, Manuilas vedė vieną iš Antiochijos princesių. Kai 1187 m. Jeruzalę užkariavo sultonas Saladinas. Kryžiaus riteriai dėl to apkaltino Bizantiją. Jie teigė, jog Bizantija talkino ir teikė pagalbą musulmonams, buvo krikščionių išdavikė. Nur-ad-Dinas jau buvo miręs dar prieš Jeruzalės atitekimą musulmonams, t.y. 1174 metais. Tais pačiais metais mirė ir Jeruzalės karalius Amauras I, trijų būsimų Jeruzalės valdovų – Sibilės, Balduino IV ir Izabelės – tėvas. Sultono Saladino dėka buvo suvienyti [[Egiptas|Egipto]] ir [[Bagdadas|Bagdado]] kalifatai.
Senosios [[Slavai|slavų]] gentys gyveno tarp Poltvos upės (Bugo intakas) ir Znesenskio ({{uk| Знесінськими}}) kalvų. Gyvatės kalvos viršukalnėje VII–X a. egzistavo [[Pagonys|Pagonių]] dievo Sviatovito aukuras, šalia kurio buvo didžiulis [[Piliakalnis|piliakalnis]] (dab. Sviatovito laukai). Ant kaimyninio kalno „Baba“ (''taip pat žinomo kaip Rido kalnas'') taip pat buvo aptikti Pagonių ženklai ir jų gyvenviečių pėdsakai. Nustatyta, jog X a. šios gyvenvietės perkeltos į vakarinį Pilies kalno šlaitą, o senosios gyvenvietės sunaikintos. Jono Franko parke buvo aptikti XI a. senovinės gyvenvietės pėdsakai. Be to, Lvovo apylinkėse yra pagonių Perūno, Rido, Rožanico, [[Velesas|Veleso]] aukojimo vietų liekanų.
 
'''[[ViduramžiųTrečiasis Lvovokryžiaus istorijažygis|Daugiau…]]'''
Lvovo apylinkėse buvo gana gerai išvystyta rankraštystė, apie ką liudija rankraščiai ant beržo tošies, surasti 1988–1989 m. Galicijos–Zvenigorodo kaime, datuojami XII a. I puse. Pagrindiniais rašytiniais šaltiniais apie Viduramžių Lvovą yra Haličo-Volybės metraštis, taip pat vokiečių pirklio Martino Grunevego prisiminimai, burmistro Jono Alnpeko „Lvovo miesto topografija“, išleista [[Kelnas|Kelne]] 1618 m., burmistro Baltramiejaus Zimorovičiaus „Leopolis Triplex“ kronika, Chodinickio 1829 m. „Galicijos ir Lodomerijos karalystės sostinės Lvovo istorija nuo susikūrimo iki dabartinių laikų“, Deniso Zubrickio 1844 m. „Lvovo miesto kronika“, archyvaro Aleksandro Čolovskio 1887 m. „Львів за руських часів“, „Lvovo istorijos puslapių bruožai“, išleista profesoriaus Papės 1894 m., „Lvovo istorijos bruožai“, 1956 m. Jono Kripiakevičiaus redakcija, Lvovo Universiteto „Lvovo istorija. Glausta apžvalga“ (1984), „Lvovo istorija dokumentuose“ (1986), „Lvovas. Istoriniai bruožai“ (1996) ir „Lvovo istorija“ I tomas (2006), Jaroslavo Isajevičiaus redakcija.
 
'''[[Viduramžių Lvovo istorija|Daugiau…]]'''
 
<noinclude>[[Kategorija:Pirmo puslapio skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude>