|
| vikiteka= Category:Friedrich Nietzsche
}}
'''Frydrichas Nyčė''' ({{de|Friedrich Nietzsche}}, [[1844]] m. [[spalio 15]] d. [[Rėkenas|RėkeneRėkeno]] kaime, netoli [[Leipcigas|Leipcigo]], [[Prūsijos karalystė|Prūsija]] – [[1900]] m. [[rugpjūčio 25]] d.) – vokiečių [[Filosofija|filosofas]] ir rašytojas, vienas žymiausių „gyvenimo„[[gyvenimo filosofija|gyvenimo filosofijos"]]“ kūrėjų.
== Biografija ==
Įgijo filologo išsilavinimą, klasikinės [[filosofija|filologijos]] specialistas. Kaip filologas subrendo nepaprastai anksti ir vos baigęs studijas [[1869]] metais (tebūdamas 25 metų) ėmė vadovauti [[Bazelis|Bazelio]] universiteto filologijos katedrai. Bet bėgant metams jo filologinius interesus keitė filosofiniai, ir praėjus vos dešimčiai metų NietzscheNyčė visiškai pasinėrė į filosofinius apmąstymus, atsisakė katedros vedėjo darbo, kad galėtų atsiduoti rašymui.
NietzsceNyčė savo veikloje reprezentavo savo laikmečiui būdingus: scientizmą, [[natūralizmas|natūralizmą]], evoliucionizmą ir reliatyvizmą, bet tuo pačiu metu savo veikalais ir kritikavo savo epochą ir jos kultūrą, išryškindamas neigiamus jos bruožus ir vienas pirmųjų prieš ją maištaudamas.
Visą neilgai trukusį, dvidešimties metų savo [[kūryba|kūrybos]] laikotarpį NietzscheNyčė gyveno nuolatiniuose apmąstymuose ir labai daug rašė. Tačiau išskyrus pirmąsias dvi Nyčės [[knyga]]s, kiti jo darbai tebuvo [[aforizmas|aforizmų]] ir atskirų minčių rinkiniai. Toks rašymas puikiai iliustravo jo protą, gabų ir imlų įvairiausiems sumanymams, bet nepajėgų nuosekliai mąstyti. Vėliau tokia mąstysena tapo būtinybe, paskutiniais savo gyvenimo metais rašyti sugebėdavo tik vaikščiodamas.
[[1889]] metais pamišimas nutraukė NietzschesNyčės darbą. Tais metais NietzscheNyčė dar nebuvo labai žinomas, tik vienas danų literatūros istorikas Georgas Brandesas apie jį skaitė paskaitas. O kai NietzscheNyčė po vienuolikos metų [[1900]] metais [[Mirtis|mirė]] jis jau buvo tapęs garsenybe. Jo kūriniai darė įtaką filosofams, daugelis susidomėjo jo pažiūromis ir jas perėmė. Dar didesnę įtaką jis padarė platiesiems inteligentijos sluoksniams, net ir už Vokietijos ribų. Po daugelio metų net pats [[Musolinis]] buvo didelis jo darbų gerbėjas. O Vokietijos Nacionalsocialistų partija naudojo Nyčės idėjas kurdami savo [[ideologija|ideologiją]].
== Kūryba, filosofinės idėjos ==
== Bibliografija ==
* [[1888]] m. F.Nietzsche Nyčė užsimoja parašyti fundamentalų keturių dalių veikalą „Visų vertybių perkainojimas“ (I. „Antikristas: Krikščionybės kritika“; II. „Laisva valia: filosofijos kaip nihilistinio sąjūdžio kritika“; III. „Imoralistas: fatališkiausio nemokšiškumo kasdieniškosios moralės kritika“; IV. „[[Dionisas]]: amžinojo sugrįžimo filosofija“). Tačiau šio sumanymo jam nebuvo lemta realizuoti – parašė tik pirmąją dalį „Antikristas“ (išleista [[1895]] m.).
* [[1888]] F. NietzscheNyčė parašo dar veikalus „Stabų saulėlydis“ („Götzen – Dämmerung“), „Vagnerio atvejis“ („Der Fall Wagner“) ir kaip preliudiją „Visų vertybių perkainojimui“ – „[[Ecce Homo]]“.
* „Tragedijos gimimas“ ([[1872]]). „Tragedijos gimimas“ – F. Nietzsche’ėsNyčės jaunystės vaisius. Tad kalba, priešingai vėlyvojo laikotarpio kalbai, nėra padrika ir nenuosekli, o gana lengvai suprantama. F.Nietzsche’ė Nyčė svarstė Vakarų filosofijos ir Vakarų kultūros pamatus. Pažvelgus į veikalo ištakas, sunku jį sieti su istorija, įvykiais, tvyrojusiais virš Vokietijos. F.Nietzsche’ės žodžiais tariant tai yra, “jaunystės kūrinys, kunkuliuojantis jaunatviška drąsa ir jaunatviška [[melodija]], nepriklausomas, užsispyrusiai savarankiškas” .Šiame kūrinyje NietzscheNyčė kalba apie [[Apolonas|Apolono]] ir [[Dionisas|Dioniso]] pradus, formuojančius [[helenasenovės Graikija|helenų]] dvasią. [[Apolonas|Apolono]] pradas – nuostabi reginių vizija, poetinių kilčių paslaptis – yra nušvitimo, poetinis pradas. Jis žvelgia pro buities audinį, dalykuose įžvelgdamas kitą, dvasinę tikrovę, pranašaudamas apie dalykų esmę: „Apolono akis visada 'saulėta': net kai jis pyksta ir svaido nepatenkintus žvilgsnius, jame įžvelgiame puikų regėjimą“. Jau „Tragedijos gimime“ jis atvirai išpažįsta dionisiškojo prado prioritetą ir niekinamai žvelgia į tuos, kurie lieka būties pusėje.
* „Nesavalaikiai apmąstymai“ ([[1873]]–[[1876]]; juos sudaro: „Davidas Strausas“, „Apie istorijos naudą ir žalingumą“, “[[Arthur Schopenhauer|SchopenhauerisŠopenhaueris]] kaip auklėtojas“, „Richardas„Ričardas Vagneris Bayreuthe“). Tai pirmieji rašiniai, skirti anų laikų dvasiai kritikuoti ir išreikšti pagarbą savo favoritams SchopenhaueriuiŠopenhaueriui ir Vagneriui; „Apmąstymuose“ nuplėšia žavesio skraistę nuo [[Vokietija|vokiečių]] [[Kultūra|kultūros]] hipertrofuotos savivokos, jos protagonistus pašiepia vadindamas „švietimo filisteriais“, o jos istoriškumą, kuris tėra tik drapiruotė ir tuščias [[fasadas]], laiko istorijos liga.
* „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ (1878). Veikalas „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ yra atspirties taškas, nuo kurio prasidėjo Nietzsche‘s domėjimasis psichologija. Šiame veikale nustatomas meno ir mokslo santykis ir aiškiai atiduodama pirmenybė mokslui. Tai knyga, kurioje iš naujo apmąstomos anksčiau „Tragedijos gimime“, „Nesavalaikiuose apmąstymuose“, rankraštinėse užrašų knygutėse plėtotos temos, to paties reikalaujant ir iš skaitytojo: priimti žaidimo taisykles ir skaityti knygą kaip paskirus fragmentus, kaip fragmentų vėrinius, kaip fragmentiško mąstymo veikalą apie žmogų ir jo pasaulį. Jame aptariamas kultūringumo ir žmogiškumo mitas; teigiama, kad privilegijuota aukštesnioji būtybė tėra išmonė. Kultūra ir Humanitas tėra pasikeitusios ikikultūrinių, gyvuliškųjų, instinktyvių impulsų formos.
* „Linksmasis mokslas“ ([[1882]]). „Linksmasis mokslas“,- tai ne tiek NietzschesNyčės požiūris, kiek istorinio proceso lemtis, užgriuvusi tradicija kaip neprašytas ir nelauktas svečias. NietzscheNyčė siekė parodyti, kad nėra ir negali būti vienintelio teisingo požiūrio į [[pasaulis|pasaulį]], o jeigu tokio vis dėlto atkakliai laikomasi, tai jį būtina dekonstruoti ir demaskuoti, kaip pernelyg žmogišką. Ir taip pradine mąstytojo samprotavimų pozicija tampa teiginys, kad [[Dievas|Dievo]] nėra, tiksliau, [[Dievas]] mirė. Šis „Linksmojo mokslo“ kur labiausiai ir atsiskleidė aukščiau paminėta [[mintis]]. Pasak ji žmogus yra [[laisvė|laisvas]], jis gali laisvai kurti ir tvarkyti bei planuoti savo gyvenimą. Jo nebevaržo jokie įsipareigojimai, moralės normos, išankstiniai nuosprendžiai, primesti iš viršaus.
* „Štai kaip [[Zaratustra]] kalbėjo“ ([[1883]]–[[1885]]). NietzscheNyčė „[[Zaratustra|Zaratrustoje]]" išliejo savo sielą ir vizijomis priartėjo prie [[religija|religijos]]. Tai keturių dalių kūrinys parašytas poetine [[proza]] ir vaizdingai, [[metafora|metaforiškai]], sodria kalba įveda į filosofinį diskursą [[antžmogis|antžmogio]] viziją. Sąmoningai keldamas asociaciją su [[Naujasis Testamentas|Naujuoju Testamentu]] ir kartu pašiepdamas [[biblija|Bibliją]], [[Azija|Azijos]] pirmtako vardą turintis pranašas skelbia mokslą apie [[antžmogis|antžmogį]], kaip šioje [[žemė]]jė gyvenančio, savarankiško, mokančio išlaikyti [[dvasia|dvasios]] ir [[galia|galios]] pusiausvyrą, gyvenimui taip sakančio žmogaus [[utopija|utopiją]], žmogaus, kuris turi būti tokia pat [[alternatyva]] krikščioniškajai [[moralė|moralei]], „sunkio dvasiai“ ir gyvenimui, priešingam modernybės [[nihilizmas|nihilizmui]]. Čia filosofija pradeda būti „kūno vadovėliu“.
* „Anapus gėrio ir blogio“ ([[1886]]). Šiame veikale dar aštriau [[kritika|kritikuojamos]] moralė ir [[krikščionybė]]. Savo veikale Nietzsche valios gyventi neigimą įvardija kaip tam tikra dekadantišką moralinį sąjūdį, glaudžiai susijusi su krikščioniškąją moralė. Čia pateikiami samprotavimai apie žmogaus prigimtyje slypintį susiskaldymą, t. y. gėrio ir blogio pradus. Keliamas negatyvus [[uždavinys]]: perkainoti visas ligšiolines vertybes arba, aiškiau sakant, jas sunaikinti.
* „[[Antikristas]]“ (parašytas [[1888]], išleistas [[1895]]). NietzscheNyčė savo veikale „[[Antikristas]]“ smerkdamas krikščionybę lygina ją su [[budizmas|budizmu]]: nors abi priklauso nihilistinėms religijoms, abi neįtikėtinai yra viena į kitą nepanašios. „Antikriste“ Nietzsche plėtoja knygose „Apie moralės genealogiją“ ir „Anapus gėrio ir blogio“ iškeltas idėjas. Tai knyga apie [[tikėjimas|tikėjimą]] plačiąja prasme ir konkrečiai apie [[krikščionybė|krikščionybę]], apie Vakarų civilizacijos moralinių vertybių sistemą: šiandieninė moralė esanti tikrosios, kilniosios moralės inversija. Bene svarbiausia knygos mintis, kad būtent iš krikščionybės reikėtų kildinti šiuolaikiniame pasaulyje išsikerojusį nihilizmą. Tai pirmasis šio veikalo vertimas į lietuvių kalbą.
* „Ecce Homo“ (parašytas [[1888]], išleistas [[1908]]). Tai kūrybinė autobiografija, kurioje autorius vėl grįžta prie svarbiausių savo minčių, dar kartą aistringai apibrėžia ankstesnių savo knygų turinį. Didžiąją „Ecce homo“ dalį sudaro jo paties parašytų filosofinių veikalų komentavimas, jų citavimas, tarsi pamatinių idėjų akcentavimas. Filosofas sumini beveik visas savo parašytas knygas. Kiekvienoje knygos dalyje jis šlovina save ir savo kūrybą. NietzscheNyčė žūtbūt bando įtikinti savo skaitytoją, kad su vokiečiais jis neturi nieko bendra.
== Nuorodos ==
|
