Airių kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Vaidila (aptarimas | indėlis)
Tolmintonis (aptarimas | indėlis)
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems
Eilutė 43:
XIX amžiaus įvykiai (Nacionalinė mokyklų sistema, [[Didysis bulvių badas]]) iš esmės pakirto airių kalbą. Iki XIX a. pradžios daugiau negu pusė Airijos salos gyventojų vis dar kalbėjo airiškai kaip gimtąja kalba, o po 60 metų airiškai kalbančiųjų procentas krito iki ketvirtadalio visų gyventojų. Bendras airiškai kalbančiųjų skaičius sumažėjo kone perpus, nes badas labiausiai palietė airiškai kalbančiuosius rajonus (pačius nederlingiausius, kur Kromvelis perkėlė beveik visus vietinius gyventojus iš apylinkių, perduotų anglų kolonizatoriams). Apie pusė milijono žmonių iš tų rajonų emigravo į JAV, gelbėdamiesi nuo skurdo ir bado. Tai lėmė, kad išpuoselėta bendrinė kalba buvo prarasta, nes nebeliko airiškai kalbančios inteligentijos atstovų. Kaip pažymi istorikai, iš eilinių airių kalbos dingo šimtai, jeigu ne tūkstančiai, abstrakčių mokslo, medicinos, filosofijos terminų. Beliko tik su žemės ūkiu, žūkle, durpių gavyba susiję bei kasdieniai žodžiai.
 
Prasidėjus airių Atgimimuiatgimimui XIX a. pabaigoje, senoji literatūrinė kalba eiliniam valstiečiui buvo menkai suprantama. Nuo vidurinės airių kalbos laikų rašyba buvo mažai tepakitusi, neretai pusė žodžio priebalsių dėl lenicijos jau buvo iškritusios. Pavyzdžiui, ano meto ''beirbhiughadh'' atitinka šiuolaikinį '''beiriú''', ''dligheadh'' – '''dlí''', ''léaghughadh'' – '''léamh'''. Atgimimo veikėjai suskilo į dvi stovyklas: tradicionalistus, kurie reikalavo kalbą atgaivinti tokią, kokia ji buvo prieš smukimą, t. y. XIV a. – XV a., su rašyba, kuri veikiau atitiko XI–XII a. tarimą, ir tuos, kurie vienintelį kalbos išsigelbėjimą matė ją modernizavus pagal šiuolaikinių tarmių (''air. canúintí na ndaoine – liaudies šnektos'') vartoseną. Pastariesiems vadovavo tėvas Peadaras Ó Laoire’as, kuris pats aktyviai rašė trumpus [[apsakymas|apsakymus]], skirtus besimokantiesiems airių kalbos. Jo kūrybos viršūnė buvo „Autobiografija“ (air. ''Mo scéal féin''), kuri šiuo metu yra privalomas airių kalbos pamokų skaitinys. Jo autobiografija paskatino daugelio imitacijų kūrimą, ir per trumpą laiką buvo parašyta arti 50 kitų autorių autobiografijų. Iš garsiausiųjų – pagal Peig Sayers pasakojimą užrašyta „Peig“ ir Tomáso Ó Criofaino „Salietis“ („An tOileánach“).
 
Apibendrinant galima teigti, kad dėl politinių ir istorinių aplinkybių (pirmiausia buvo pulti rytai ir šiaurė) labiausiai išplito pietinė, Munsterio tarmė, kuri vienu momentu buvo vartojama pusėje salos. Airiams galutinai praradus [[Dublinas|Dublino]] apylinkes, bet kokie rytų tarmės likučiai sunyko, ir nuo to laiko galime kalbėti tik apie pietų, vakarų ir šiaurės tarmes.