Žanas Kalvinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1533]] m. J. Kalvinas atsisakė katalikybės ir suorganizavo savo šalininkų protestantiškąją bendruomenę. Kadangi protestantai Prancūzijoje buvo persekiojami, [[1534]] m. jis pabėgo į [[Šveicarija|Šveicariją]] ir apsigyveno Bazelyje, o [[1536]] m. persikėlė į [[Ženeva|Ženevą]], kur buvo nugalėjusi Reformacija. Ten atvykęs daug rašė ir išleido pirmąjį savo žymiausio kūrinio "Krikščioniškosios religijos pagrindai" ([[lotynų kalba|lot.]] ''Institutio Christianae Religionis'') variantą, kurį vėliau vis papildydavo ir patobulindavo (perleistas keturis kartus). Tačiau, susiginčijęs su [[Bernas|Berno]] miesto Reformacijos veikėjais, [[1538]] m. J. Kalvinas buvo ištremtas iš Ženevos ir tuomet apsigyveno Strasburge. [[1541]] m. jis vėl sugrįžo į Ženevą, kurią netrukus pavertė Šveicarijos Reformacijos centru. Čia jis įkūrė protestantų dvasininkų akademiją, kuri rengė reformatų evangeliką, misionierius ir siuntė į visas [[Europa|Europos]] šalis. Kalvinistų verčiama, Ženevos miesto taryba [[1542]] m. patvirtino J. Kalvino parengtus „Bažnyčios nuostatus“ (''Ordonnances Ecclesiastiques''), o tai reiškė tikros teokratinės diktatūros įvedimą mieste. Buvo ne tik reformuotos bažnyčios apeigos, atsisakyta prabangos ir puošnumo, bet ir reglamentuotas miesto piliečių gyvenimas. Jiems buvo draudžiama nešioti spalvingus drabužius, lankyti teatrus, šokius ir kitas pasaulietines pramogas. Juos bausdavo net už garsesnį viešą juoką. Visa miesto valdžia faktiškai atsidūrė J. Kalvino rankose. Jis fanatiškai nepakentė kitokių religinių įsitikinimų žmonių. Jo reikalavimu Ženevos miesto taryba bausdavo mirties bausme ir tremdavo visus kitatikius. Savo žiaurumu J. Kalvinas nenusileido inkvizicijai. Vien [[1542]] – [[1546]] metais 58 žmonės buvo nubausti mirties bausme, o 76 – ištremti. Jo įsakymu [[1553]] m. buvo suimtas ir gyvas sudegintas ispanų mokslininkas „laisvamanis“ M. Servetas.