Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
[[Vaizdas:
'''Viduramžių Lvovas''' ({{uk|Середньові́чний Львів}}) buvo svarbus politinis, ekonominis ir kultūrinis Centrinės Europos centras, pirmiausiai kaip [[Haličo-Volynės kunigaikštystė|Haličo-Voluinės kunigaikštystės]] sostinė, vėliau kaip [[Lenkijos karalystė|Lenkijos karalystės karūnos]] [[Mažosios Lenkijos provincija|Mažosios Lenkijos provincijos]] [[Rusios vaivadija|Rusios vaivadijos]] sostinė.
Viduramžių Lvovo istorija apima periodą nuo tvirtovės įkūrimo XIII amžiuje iki XVI amžiaus antrosios pusės, kai susikūrė [[Abiejų Tautų Respublika]] ir nutrūko [[Jogailaičių dinastija]]. Rašytiniuose šaltiniuose Lvovas pirmą kartą paminėtas 1256 m. Nuo XIII amžiaus II pusės tai buvo pats didžiausias [[Haličo-Volynės kunigaikštystė|Haličo-Voluinės kunigaikštystės]] miestas. 1370 m. Lvovas pateko į [[Vengrijos karalystė|Vengrijos karalystės]] sudėtį, 1387 m. buvo sugrąžintas [[Lenkijos karalystė|Lenkijos karalystei]]. Po 1433 m. Lvovas tapo administraciniu [[Rusios vaivadija|Rusios vaivadijos]] centru. Lvovas išsiskyrė tuo, jog jame gyveno įvairių tautybių ir įvairių religinių bendruomenių miestiečiai.
Pagal archeologinių Lvovo ir jo apylinkių kasinėjimų duomenis ši teritorija buvo apgyvendinta dar [[Mezolitas|mezolito]] amžiuje. Jono Franko vardo parke, esančiame Lvove, yra piliakalnis, datuojamas [[Bronzos amžius|Bronzos amžiaus]] pradžios laikotarpiu. 1992 metais kasinėjant tuometinio Dobrobuto turgaus vietą (šiuo metu Jaroslavlio Osmomislio aikštė) buvo rasti [[Halštato kultūra|Halštato kultūros]] (I tūkst. pr. m. e. vidurys), [[Černiachovo kultūra|Černiachovo kultūros]] (IV a.), Prahos kultūros (VI a.) artefaktai. Halštato kultūros liekanų buvo rasta Teatro gatvėje ir 1987 m. Jono Podkovos aikštėje, Lvove.
Senosios [[Slavai|slavų]] gentys gyveno tarp Poltvos upės (Bugo intakas) ir Znesenskio ({{uk| Знесінськими}}) kalvų. Gyvatės kalvos viršukalnėje VII–X a. egzistavo [[Pagonys|Pagonių]] dievo Sviatovito aukuras, šalia kurio buvo didžiulis [[Piliakalnis|piliakalnis]] (dab. Sviatovito laukai). Ant kaimyninio kalno „Baba“ (''taip pat žinomo kaip Rido kalnas'') taip pat buvo aptikti Pagonių ženklai ir jų gyvenviečių pėdsakai. Nustatyta, jog X a. šios gyvenvietės perkeltos į vakarinį Pilies kalno šlaitą, o senosios gyvenvietės sunaikintos. Jono Franko parke buvo aptikti XI a. senovinės gyvenvietės pėdsakai. Be to, Lvovo apylinkėse yra pagonių Perūno, Rido, Rožanico, [[Velesas|Veleso]] aukojimo vietų liekanų.
Lvovo apylinkėse buvo gana gerai išvystyta rankraštystė, apie ką liudija rankraščiai ant beržo tošies, surasti 1988–1989 m. Galicijos–Zvenigorodo kaime, datuojami XII a. I puse. Pagrindiniais rašytiniais šaltiniais apie Viduramžių Lvovą yra Haličo-Volybės metraštis, taip pat vokiečių pirklio Martino Grunevego prisiminimai, burmistro Jono Alnpeko „Lvovo miesto topografija“, išleista [[Kelnas|Kelne]] 1618 m., burmistro Baltramiejaus Zimorovičiaus „Leopolis Triplex“ kronika, Chodinickio 1829 m. „Galicijos ir Lodomerijos karalystės sostinės Lvovo istorija nuo susikūrimo iki dabartinių laikų“, Deniso Zubrickio 1844 m. „Lvovo miesto kronika“, archyvaro Aleksandro Čolovskio 1887 m. „Львів за руських часів“, „Lvovo istorijos puslapių bruožai“, išleista profesoriaus Papės 1894 m., „Lvovo istorijos bruožai“, 1956 m. Jono Kripiakevičiaus redakcija, Lvovo Universiteto „Lvovo istorija. Glausta apžvalga“ (1984), „Lvovo istorija dokumentuose“ (1986), „Lvovas. Istoriniai bruožai“ (1996) ir „Lvovo istorija“ I tomas (2006), Jaroslavo Isajevičiaus redakcija.
▲'''[[Podhorcų rūmai|Daugiau…]]'''
<noinclude>[[Kategorija:Pirmo puslapio skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude>
|