Vikiprojektas:Savaitės straipsnis/Straipsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Podhorcų rūmaiLwow 1.jpg|thumb|PodhorcųLvovo panorama [[Civitates orbis terrarum]] atlase, 1618 m. rūmailitografija]]
'''Viduramžių Lvovas''' ({{uk|Середньові́чний Львів}}) buvo svarbus politinis, ekonominis ir kultūrinis Centrinės Europos centras, pirmiausiai kaip [[Haličo-Volynės kunigaikštystė|Haličo-Voluinės kunigaikštystės]] sostinė, vėliau kaip [[Lenkijos karalystė|Lenkijos karalystės karūnos]] [[Mažosios Lenkijos provincija|Mažosios Lenkijos provincijos]] [[Rusios vaivadija|Rusios vaivadijos]] sostinė.
'''Podhorcų rūmai''' (dar kitaip vadinami ''Pidgircų'' arba ''Podgorcų rūmais''; {{uk|Підгорецький замок}}) – [[Renesansas|renesanso]] ir [[Barokas|baroko]] derinio (''palazzo in Fortezza'') architektūros paminklas su bastioniniais įtvirtinimais, esantis [[Ukraina|Ukrainoje]], [[Lvovo sritis|Lvovo srityje]], Brodų rajone, Podhorcų kaime. Savo laiku pilis vadinta [[Podolė|Podolės]] Versaliu. Podhorcų rūmai kartu su [[Oleskos pilis|Oleskos pilimi]] ir Zaločevskio dvaru sudaro [[Auksinė Ukrainos pasaga|Auksinę Ukrainos pasagą]].
 
Viduramžių Lvovo istorija apima periodą nuo tvirtovės įkūrimo XIII amžiuje iki XVI amžiaus antrosios pusės, kai susikūrė [[Abiejų Tautų Respublika]] ir nutrūko [[Jogailaičių dinastija]]. Rašytiniuose šaltiniuose Lvovas pirmą kartą paminėtas 1256 m. Nuo XIII amžiaus II pusės tai buvo pats didžiausias [[Haličo-Volynės kunigaikštystė|Haličo-Voluinės kunigaikštystės]] miestas. 1370 m. Lvovas pateko į [[Vengrijos karalystė|Vengrijos karalystės]] sudėtį, 1387 m. buvo sugrąžintas [[Lenkijos karalystė|Lenkijos karalystei]]. Po 1433 m. Lvovas tapo administraciniu [[Rusios vaivadija|Rusios vaivadijos]] centru. Lvovas išsiskyrė tuo, jog jame gyveno įvairių tautybių ir įvairių religinių bendruomenių miestiečiai.
Podhorcai žinomi nuo [[1441]] metų. Jie priklausė Jonui Pidgoreckiui. Abiejų Tautų Respublikos [[karūnos didysis etmonas]] [[Stanislavas Konecpolskis]] Podhorcų pilį nupirko [[1633]] metais.
Jis nusprendė pilį rekonstruoti. Pilies statyboms vadovavo garsūs architektai Andrė del Akva (''Andre dell Aqua'') ir Giljomas la Vaseras de Biuplanas (''Guillaume le Vasser de Beauplan''), kuris nuo 1630 metų ėjo [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respublikoje]] kartografo, architekto pareigas. Buvo pastatyti dviejų aukštų rūmai su dvejais rūmų šonuose esančiais triaukščiais ginybiniais paviljonais. Taip pat buvo pastatytas [[Renesansas|vėlyvojo renesanso]] ir [[Barokas|baroko]] stiliaus bokštas. Rūmų statyba trūko nuo [[1635]] iki [[1640]] metų.
 
Pagal archeologinių Lvovo ir jo apylinkių kasinėjimų duomenis ši teritorija buvo apgyvendinta dar [[Mezolitas|mezolito]] amžiuje. Jono Franko vardo parke, esančiame Lvove, yra piliakalnis, datuojamas [[Bronzos amžius|Bronzos amžiaus]] pradžios laikotarpiu. 1992 metais kasinėjant tuometinio Dobrobuto turgaus vietą (šiuo metu Jaroslavlio Osmomislio aikštė) buvo rasti [[Halštato kultūra|Halštato kultūros]] (I tūkst. pr. m. e. vidurys), [[Černiachovo kultūra|Černiachovo kultūros]] (IV a.), Prahos kultūros (VI a.) artefaktai. Halštato kultūros liekanų buvo rasta Teatro gatvėje ir 1987 m. Jono Podkovos aikštėje, Lvove.
[[1646]] m. Podhorcų rūmus aplankė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis [[Vladislovas Vaza]]. Jo garbei buvo šaudomi fejerverkai. [[Chmelnickio sukilimas|Bogdano Chmelnickio sukilimo]] metu Podhorcų rūmai buvo gerokai apgriauti. [[1682]] m. rūmai atiteko Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui [[Jonas Sobieskis|Jonui Sobieskiui]], su sąlyga, jog jis rūmus prižiūrės iki Jokūbo Sobieskio pilnametystės. [[1688]] m. rūmai nukentėjo nuo [[Totoriai|totorių]] atakos.
 
Senosios [[Slavai|slavų]] gentys gyveno tarp Poltvos upės (Bugo intakas) ir Znesenskio ({{uk| Знесінськими}}) kalvų. Gyvatės kalvos viršukalnėje VII–X a. egzistavo [[Pagonys|Pagonių]] dievo Sviatovito aukuras, šalia kurio buvo didžiulis [[Piliakalnis|piliakalnis]] (dab. Sviatovito laukai). Ant kaimyninio kalno „Baba“ (''taip pat žinomo kaip Rido kalnas'') taip pat buvo aptikti Pagonių ženklai ir jų gyvenviečių pėdsakai. Nustatyta, jog X a. šios gyvenvietės perkeltos į vakarinį Pilies kalno šlaitą, o senosios gyvenvietės sunaikintos. Jono Franko parke buvo aptikti XI a. senovinės gyvenvietės pėdsakai. Be to, Lvovo apylinkėse yra pagonių Perūno, Rido, Rožanico, [[Velesas|Veleso]] aukojimo vietų liekanų.
[[1720]] m. iš Jono Sobieskio rūmus nupirko Abiejų Tautų Respublikos karūnos didysis etmonas [[Stanisław Mateusz Rzewuski|Stanislovas Mateušas Rževuskis]]. [[1729]] m. jo sūnus [[Vaclovas Petras Rževuskis]] pradėjo didelę rūmų rekonstrukciją. Tarp paviljonų ir gynybinės sienos buvo statomi papildomi pastatai. Rūmai pasidarė triaukščiai. Pakeliamas tiltas buvo išrinktas. Vietoj jo buvo pastatytas ir sukonstruotas etmono įvažiavimas su saulės laikrodžiu. Vaclovas Petras Rževuskis surinko didžiulę vertingų paveikslų ir senovinių ginklų kolekciją. Rūmuose jis įkūrė teatrą.
 
Lvovo apylinkėse buvo gana gerai išvystyta rankraštystė, apie ką liudija rankraščiai ant beržo tošies, surasti 1988–1989 m. Galicijos–Zvenigorodo kaime, datuojami XII a. I puse. Pagrindiniais rašytiniais šaltiniais apie Viduramžių Lvovą yra Haličo-Volybės metraštis, taip pat vokiečių pirklio Martino Grunevego prisiminimai, burmistro Jono Alnpeko „Lvovo miesto topografija“, išleista [[Kelnas|Kelne]] 1618 m., burmistro Baltramiejaus Zimorovičiaus „Leopolis Triplex“ kronika, Chodinickio 1829 m. „Galicijos ir Lodomerijos karalystės sostinės Lvovo istorija nuo susikūrimo iki dabartinių laikų“, Deniso Zubrickio 1844 m. „Lvovo miesto kronika“, archyvaro Aleksandro Čolovskio 1887 m. „Львів за руських часів“, „Lvovo istorijos puslapių bruožai“, išleista profesoriaus Papės 1894 m., „Lvovo istorijos bruožai“, 1956 m. Jono Kripiakevičiaus redakcija, Lvovo Universiteto „Lvovo istorija. Glausta apžvalga“ (1984), „Lvovo istorija dokumentuose“ (1986), „Lvovas. Istoriniai bruožai“ (1996) ir „Lvovo istorija“ I tomas (2006), Jaroslavo Isajevičiaus redakcija.
1779 m. Vaclovas Petras Rževuskis mirė. Buvo surengti trys aukcionai meno vertybėms išparduoti. [[1787]] metais Podhorcai kartu su Chvatovo, Gutiščios ir Zagorcų kaimais atiteko [[Severinas Rževuskis|Severinui Rževuskiui]]. Tuo metu rūmai patyrė nuosmukio periodą, buvo parduodami vertingi rūmų daiktai.
 
'''[[PodhorcųViduramžių rūmaiLvovo istorija|Daugiau…]]'''
[[1833]] m. į rūmus persikėlė gyventi Levas Rževuskis. Jis atstatė sugriautą pastato stogą, duris ir sutvarkė rūmus. Buvo bevaikis. Po jo rūmai buvo perleisti Gediminaičių palikuonims, t. y. [[Eustachijus Stanislavas Sanguška|Eustachijui Stanislavui Sanguškai]] su sąlyga, kad šis atrestauruos rūmus. [[1867]]–[[1903]] m. buvo vykdomi rūmų restauracijos darbai.
 
Iki [[1939]] m. Podhorcuose veikė privatus Sanguškų muziejus. Po 1940 m. Podhorcų rūmai atiteko [[Tarybų Sąjunga|sovietinei valdžiai]]. [[II pasaulinis karas|II pasaulinio karo]] metais rūmai smarkiai nukentėjo. [[1947]] m. jie buvo uždaryti. [[1949]] m. čia buvo įkurta [[Tuberkuliozė|tuberkuliozės]] sanatorija. [[1956]] m. Podhorcų rūmuose buvo kilęs didžiulis gaisras, kuris suniokojo nemažą dalį pastato vidaus.
 
[[1997]] m. vieno žymiausių Vakarų Ukrainos kultūros paveldo puoselėtojų ir muziejininkų B.G. Voznickio pastangų dėka Podhorcų rūmai perduoti Lvovo menų galerijai. 2010 m. Podhorcuose buvo pažymėtos rūmų pastatymo 370-osios metinės.
 
'''[[Podhorcų rūmai|Daugiau…]]'''
 
<noinclude>[[Kategorija:Pirmo puslapio skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude>