Jotvingiai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 41:
Dėl autentiškos jotvingių genties savivardžio ir apskritai jų tautovardžio formos nesutariama; kai kurie tyrinėtojai (lenkų archeologas Ježis Nalepa (Jerzy Nalepa) ir jo sekėjai) spėja, kad jotvingių etnosą sudarė 3 ar 4 skirtingai vadinamos kiltys („gentys“). Pasak kitos versijos „etniškai monolitišką“ jotvingių etnosą skirtingais vardais vadino ne patys jotvingiai, bet jų kaimynai,– [[vokiečiai]] – „sūduviais“, [[prūsai]], [[rusėnai]] ir (kurį laiką) [[lenkai]] – „jotvingiais“, lenkai – „poleksianais“.
Tautovardis „jotvingiai“ (''jatvjagi'', ''jatvengy'' rusų metraščiuose, ''jaczwingi'', ''jacvingi'', ''jatwingi'' lenkų metraščiuose<ref name=vle></ref>) istoriniuose šaltiniuose pasirodo [[X a.]]-XII a. [[Volynės metraštis|Ipatijaus metraštyje]] naudojamos formos Jatvjagy, Jatveze, Jatvjažin, zemlja Jatveskaja, na zemlju Jatvjažskuju ir kt. Rusų šaltiniuose niekur neminimi sūduviai. Panašius jotvingių pavadinimus perėmė lenkų šaltiniai. 1260 m. Mozūrų kunigaikščio sutartyje su Vokiečių ordinu minima ''terre
„Sūduviai“ ir "Sūduva" naudojama daugiausia vokiečių šaltiniuose. [[Petras Dusburgietis]] savo XIII a. kronikoje naudoja pavadinimą ''Suduwite''. Vokiečių ordinas gentį vadino ''Sudowite'', kraštą ''Sudowia, in qua Sudowite''.
| |||