Jotvingiai: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1253]] m. liepą Lietuvos karalius [[Mindaugas]] [[Vokiečių ordinas|Kryžiuočių ordinui]] užrašė, be kitų [[LDK]] žemių, ir pusę Dainavos; [[1259]] m. tas pats karalius ordinui atidavė jau beveik visą Dainavą, arba Jotvą.

[[1264]] m. itin stiprų smūgį tuometiniams volynėnų sąjungininkams jotvingiams sudavė Lenkijos didžiojo kunigaikščio Boleslovo Droviojo vadovaujama lenkų kariuomenė. Prasidėjus Didžiajam prūsų sukilimai jotvingiai aktyviai jame dalyvavo ir rengė žygius į Ordino užimtas Prūsijos žemes. Keršydamas už prūsų palaikymą [[1277]]–[[1283]] m. [[Vokiečių Ordinas]] nusiaubė šiaurvakarinę jotvingių krašto dalį. ~1600 jotvingių iš dab. Augustavo apylinkių kryžiuočiai perkėlė į šiaurės vakarų [[semba|Sembą]], ten atsirado vad. „Sūduvių kampas“ („Sudauischer Winkel“), kur sūduviai tebegyveno dar XVI a.<ref>A. Salys, Sūduvių Kampas. Liet. enciklopedija, XXIX, 1963, psl. 125–126</ref> Ilgiausiai [[1277]]–[[1283]] m. kryžiuočių agresijai spyrėsi jotvingių kunigaikščiai bei vadai Komantas (Skomantas), Gedotė (Gedėtas) ir Kontgirdas (Kantigirdas). [[1283]] m. LDK pavaldus Jotvos kunigaikštis [[Komantas (jotvingis)|Komantas]] nutraukė pasipriešinimą, pasikrikštijo ir perėjo į ordino pusę,. tačiauOrdinui daugelispasidavė kitųir jotvingiųGedėtas vadųbei juoKantigirdas. nepasekėKunigaikštis Skurdas su savo žmonėmis pasitraukė į Lietuvą.<ref>J.Puzinas Jotvingiai ir jų gentys. TERRA JATWEZENORUM. 2009 (1). P.8.</ref> Daug jotvingių pasitraukė į [[Gardinas|Gardino]] apylinkes ar dar giliau į [[LDK]] (manoma, kad dab. Pietryčių Lietuvoje ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje tarp Nemuno ir Neries paplitę ''Dainavos''/''Dainavėlės'' vardo kaimai (gudų jie vadinami vietovardžiu ''Jac’viez' ''/''Jatviez' '') buvo įkurti XIII–XIV a. jotvingių pabėgėlių<ref>D.Baronas, A.Dubonis, R.Petrauskas. Lietuvos istorija III tomas. XIII a.-1385 m. Vilnius, 2011. P.85 ISBN 978-9955-23-566-8</ref>).